Kada rašyti Kalėdos, o kada geriau kalėdinis, ar rašyti šv., ar Šv. prieš žodį Kalėdos, o gal iš viso nebūtina, ar geriau naujametis, ar naujametinis, kaip kreiptis ir nurodyti adresatą rašant sveikinimus ir laiškus – apie tai skaitykite savivaldybės kalbos tvarkytojos R. Švedienės straipsnyje „Aktuali rašyba artėjant šventėms“.

 

Tais atvejais, kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, teiktina kilmininko forma, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos, Kalėdų Senelis, Kalėdų staigmena (geriau nei siurprizas!), Kalėdų atvirukas, Kalėdų koncertas, Kalėdų žaidimas ir pan. Tačiau tais atvejais, kai kalbama apie Kalėdoms skirtą, bet kitu laiku vykstantį veiksmą, pvz., kalėdinis žaidimas gali būti žaidžiamas ir ne per Kalėdas, kalėdine staltiese užtiesti stalą galime ir po Kalėdų ir t. t., arba kai atsiranda dviprasmybių, pvz.: Kalėdų prekyba, Kalėdų nuolaida, Kalėdų mugė ir kt., labiau tinka priesagos -inis, -ė būdvardis kalėdinis, -ė (kalėdinė prekyba, kalėdinė nuolaida, o vietoj Kalėdų išpardavimas  – kalėdinis išpardavimas ir pan.). Nelabai bus gerai, jei pradėsime Kalėdas pardavinėti.

Primintina, kad sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Kalėdomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz.: Sveiki sulaukę šventų Velykų! Džiaugsmingų šventų Kalėdų! Žodis šventas neįeina į šventės pavadinimą ir nėra būtinas. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio, pvz.: Jeigu Kalėdos būdavo be sniego, buvo manoma, kad pavasaris vėluos ateiti.

Kadangi santrumpa šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašoma mažąja raide: šv. Kalėdos, šv. Velykos. Prieš šventųjų vardus rašoma šventasis (ne šventas, -a, o būtent įvardžiuotinė forma šventasis, -oji), o santrumpa šv. taip pat rašoma mažąja raide, pvz.: šv. Ona, šventasis Petras. Gatvių, švenčių, bažnyčių  ir kitų tikrinių pavadinimų pradžioje santrumpa rašoma didžiąja raide, pvz.: Šv. Stepono gatvė, Šv. Onos atlaidai, Šv. Jonų bažnyčia.

Stilistiškai didžiąja raide rašomi su religija susiję žodžiai, pvz.: Šventasis Tėvas (bet popiežius), Šventasis Raštas, Šventoji Dvasia, Švenčiausiasis Sakramentas, Dievas, Trys Karaliai, Kristaus Gimimas, (Švč.) Kristaus Kūnas ir Kraujas, Švč. M. Marija, Pirmoji Komunija, bet Paskutinė vakarienė, Dieviškoji liturgija, Krikšto sakramentas ir kt.

Būdvardžio forma naujametinis, -ė nelaikoma klaida, tačiau pirmenybė teikiama dėsningesnei formai – naujametis, -ė,  pvz.: naujametė eglutė, naujametis sveikinimas.

Sveikinimo laiškuose, atvirukuose kreipiantis prie pareigų pavadinimo pridedamas mandagumo priedėlis, pvz., „Gerbiamasis Vytautai Burba“. Jei rašoma keliems žmonėms, galima rašyti „Gerbiamieji“. (Paprasto laiško ar rašto adresato užrašuose rašytina „Gerb. Jonui Dagiui“ arba „Gerb. J. Dagiui“.) Negalima kreiptis vienu žodžiu „Ponas, -ia“, reikia rašyti „Pone leitenante“ ir pan. Kiti mandagumo žodžiai: kolega, bičiuli, tamsta, garbus (is), mielas(is), brangus(is), pvz., „Garbusis kunige“. Beje, dažnokai maišoma, ką vadiname „ekscelencija“, ką „eminencija“. Vyskupas, arkivyskupas yra Jo Ekscelencija, kardinolas – Jo Eminencija, o į ambasadorių kreipsimės taip: „Jūsų Ekscelencija Vardeni Pavardeni, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadoriau“. Tokia pat tvarka lieka nusakant adresatą (naudininko linksniu) arba įvardijant pareigūną (vardininko linksniu). Kreipinio ponas šiuo atveju nereikia

Kartais klausiama, kaip taisyklinga: „Gerbiamasis generalinis direktoriau“ ar „Gerbiamasis generalini direktoriau“? Taisyklinga yra šauksmininko forma – „Gerbiamas generalini direktoriau“.