Miesto gimtadienio šventės proga  – apie svarbius Kėdainių krašto žmonėms pavadinimus ir vardus (Kėdainių, Radvilų, Nevėžio), jų reikšmę bei kilmę, taip pat – šiek tiek Kėdainių pradžios istorijos.

Apie svarbius Kėdainių krašto žmonėms pavadinimus ir vardus

Kokia Kėdainių ir Nevėžio pavadinimų kilmė?

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Tačiau geriau remtis mokslo žmonių žiniomis. Žymus tikrinių vardų tyrinėtojas prof. Aleksandras Vanagas knygoje „Lietuvos miestų vardai“ (Vilnius, 1996) rašo taip: „Manoma, kad jo vardas pirmą kartą paminėtas 1372 m. Vartbergės kronikoje – rašoma Gaydine. XV a. istorikas J. Dlugošas jau mini Kėdainių miestą (oppidum Kieidany). Vėlesniuose istorijos dokumentuose miesto vardas rašomas įvairiai – oppidum Keidaini, Keidany, Keidony, Keidoni ir pan. <...>. Atrodo, kad vardo lytis Kėdainiai yra kiek vėlesnė, nes XVII a. viduryje dar vartota forma Kėdainys (vietininkas Kėdainyse, rašoma Kiedaynise) <...>. Vardas neabejotinai asmenvardinės kilmės, kilęs iš asmenvardžio Kėdaĩnis ar pan. daugiskaitos. Tai vienas populiariausių gyvenamųjų vietų vardų darybos būdų lietuvių kalboje“.

Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upę, kurioje nėra vėžių. Kai kas bando sieti Nevėžio pavadinimą su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia „ūžti“, „ošti“, „šaukti“. Prie šio žodžio pridėjus neiginį „ne“ ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia. Tačiau kam sieti su sanskrito kalba, kai labai aišku, kad Nevėžis siejasi su vėžiu.

Kokia Radvilų pavardės kilmė?

Giminės pradžia siejama su legenda: Krivis Lizdeika radęs vilko guolyje berniuką, pavadino Radvila ir užaugino. Taip, susiejant vardą su žodžių „rado vilko“ šaknimis, buvo bandoma pagrįsti istorinę Radvilos vardo kilmę. Kas būtent tokius aiškinimus sukūrė, dabar sunku ir atsekti. „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia tokią žodžio „radvila“ reikšmę bei porą sakinių kaip pavyzdžių: „rastinis vaikas, rastinukas, pamestinukas: Rado vaiką miške pamestą, kitas ir sako: ot ir bus nau[ja]s radvila. Rastiniams vaikams (radviloms), našlaičiams, ištraukus numerius, ėjimas karūmenėn esti atidėtas“. Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojo dr. Laimučio Bilkio nuomone, Radvila yra dviskiemenis asmenvardis, sudarytas iš Rad- : rasti (rãd-o) ir vìl- : viltis „tikėtis“, viltis „vylimasis, tikėjimas, kad įvyks, kas laukiama, gera“.

Istorikų duomenimis (informacija iš Lietuvos dailės muziejaus e. svetainės), Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Vytauto Didžiojo laikais minimas Kristinas Astikas, Vilniaus kaštelionas ir jo sūnus Radvila Astikaitis, Trakų vaivada, miręs 1477 metais. Jis ir laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde ir pirmasis ja rašėsi jo sūnus – Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju.

Radvila Astikaitis ir buvo pirmasis mūsų miesto savininkas. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis. (Nuo tų metų iki 1886 metų Kėdainiai buvo privatus miestas.)

Kaip kirčiuojama garsios ir kilmingos Radvilų giminės pavardė?

Visų linksnių kirčiavimas pagal 3b kirčiuotę būtų toks:

Vienaskaita – Radvilà:

Kas? – Radvilà, ko? – Radvilõs, kam? – Rãdvilai, ką? – Rãdvilą, su kuo? – su Rãdvila.

Daugiskaita, kai turima omeny gimines, brolius, seseris, pusbrolius – Rãdvilos:

Rãdvilos, Radvilų̃, Radvilóms, Rãdvilas, su Radvilomìs.

Daugiskaita, kai turima omeny poros, šeimos pavardę (vyras, žmona, visa šeima) – Radvilaĩ:

Radvilaĩ, Radvilų̃, Radviláms, Rãdvilus, su Radvilaĩs.

Galimas kirčiavimas ir pagal antrąją kirčiuotę, bet tai tik šalutinis variantas.

Šiek tiek Kėdainių pradžios istorijos

Kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai, nežinoma, nes iki šiol nėra tyrinėtos akmens amžiaus stovyklavietės ir gyvenvietės. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai. Visi jie – iš vėlyvojo akmens amžiaus, arba neolito, kuris Lietuvoje prasidėjo V tūkst. pr. Kristų ir baigėsi II tūkst. pr. Kristų.  Pirmieji Kėdainių krašto vietoves XIV a. viduryje paminėjo vokiečių kronikininkai. Aprašydami vokiečių ordino riterių žygius į Nevėžio lygumą, jie 1362 m. paminėjo Šėtą, 1364 m. – Labūnavą, 1371 m. – Kūjėnus, Šlapaberžę, Kalnaberžę, Apytalaukį, Aristavą, 1372 m. – Dotnuvą, Beržus, Ramėnus, Miegėnus, Babėnus, Karūnavą, Pėdžius, Kaplius, Normainius. Vietovę, siejamą su Kėdainiais, 1372 m. paminėjo „Livonijos kronikos“ autorius Hermanas Vartbergė. Jis ją pavadino „terra Gaydine“ (liet. – Gaydinės žeme, suprask – kaimu). Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų kaimo, kuris XIV a. pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar  plyti Didžiosios Rinkos aikštė. Kaimas buvo apie 4 ha dydžio ir tikriausiai niekuo neišsiskyrė iš kitų, vokiečių kronikose paminėtų Nevėžio lygumos kaimų.

Daugiau žr. /index.php?730539066, čia rasite Kėdainių krašto muziejaus specialistų parengtą medžiagą apie Kėdainių svarbiausias istorines datas bei įvykius.

Taip pat kviečiame užsukti į Kėdainių krašto muziejų, Didžioji g. 19.

www.kedainiumuziejus.lt

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja

Nuotrauka Adomo Švedo