Genocidas ir holokaustas – tarptautiniai žodžiai, abu teikiami „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 2001), taigi galimi vartoti.

Genocidas [gr. genos – giminė, gentis + lot. caedo – žudau] – „ištisų gyventojų grupių naikinimas dėl jų rasės, tautybės arba religijos“.

Holokaustas [lot. holocaustum – visa sudeginta (auka)] – „genocidas, žmonių naikinimas, masinės žudynės, ypač hitlerininkų sumanytas ir vykdytas Europos žydų persekiojimas ir naikinimas per II pasaulinį karą“.

Esama griežtų nuomonių, kad lietuvių kalboje reikėtų vartoti pasakymus masinės žudynės, naikinimas. Tačiau vartosena rodo, kad minėti pasakymai ne visada atstoja žodį holokaustas. Tad reikėtų žiūrėti kūrybiškai: jei tinka – rinktis lietuvišką žodį, jei ne – nieko blogo ir tarptautinis. (Beje, žodžio holokaustas tikrai nereikia pradėti rašyti iš didžiosios (spaudoje kartais tenka pamatyti pirmą raidę didžiąją.)

 

Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio nuomone, holokausto sąvoka atsirado specialiai žydų žudynėms apibūdinti. „Ir atsiranda kolizija: visas pasaulis, sakydamas holokaustas, turi omeny tik žydų žudynes, o mes ne visada žinome, ką tai reiškia. Bet užtat visas pasaulis beveik nieko nežino apie sovietų žiaurumus. Bet vėlgi – reikia būti sąžiningiems iki galo ir pripažinti, jog sovietų represijų (kurias jie vykdė prieš visas tautas, socialines grupes) negalima visiškai sulyginti su nacių vykdytu sistemingu visos žydų tautos naikinimu. Paprastas pavyzdys: tuo metu būti lietuviu (nacių ar sovietų laikais) juk iš karto nereiškė, kad mirsi, o būti žydu nacių laiku reiškė tik mirtį. Čia ir yra esminis skirtumas. Mes ženkluose, nurodančiuose į žudynių vietą, užrašėme: „Žydų masinių žudynių vieta“. Pasitarėme su specialistais ir nusprendėme, kad taip geriau, sakom, kad žmonėms būtų aiškiau, nes žodžio holokaustas gali daug kas iš viso nesuprasti.“

 

 

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių savivaldybės kalbos tvarkytoja