KAZYS ULVYDAS – kalbininkas, filologijos mokslų kandidatas (1955), Lietuvos MA narys korespondentas (1972), Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas (1970). Gimė 1910 m. rugpjūčio 14 d. Bagotėlėje (Kėdainių rajone, prie Kruosto ir Nevėžio santakos). Pradžios mokslų siekė Apytalaukio, Kėdainių pradžios mokyklose. Vėliau mokslus tęsė Kėdainių gimnazijoje. Baigęs keturias Kėdainių gimnazijos klases, tik atsitiktinumo dėka įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, kurią baigė 1930 m. Vėliau mokslus tęsė Vytauto Didžiojo universitete, kuriame studijavo iki 1937 m. Studijuoti buvo pasirinkęs lietuvių kalbą ir literatūrą bei klasikinę filologiją. Vėliau studijas tęsia ir jas baigia jau Vilniaus universitete 1940 m.

Nuo 1942 m. prasideda K. Ulvydo kaip mokslininko keliai. 1942–1949 dėstė Kauno universitete (1946–1948 m. buvo šio universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1949 m. – dekanas). 1949–1956 m. dėstė Vilniaus universitete (1951–1953 m. buvo Lietuvių kalbos katedros vedėjas). Nuo 1951 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute 1953–1955 m. buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas, 1955–1960 ir 1976–1987 metais – Žodynų, 1960–1976 metais – Dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos skyriaus vadovas, nuo 1987 m. – instituto direkcijos patarėjas.

Parašė darbų apie lietuvių kalbos prieveiksmius (išspausdinti 1955–1974), studiją „Lietuvių literatūrinės kalbos leksikos praturtėjimas tarybinės santvarkos metais“ (su A. Lyberiu, išspausdinta 1958 ). „Lietuvių kalbos žodyno“ t. 3–5 (1956–1959, Lietuvos valstybinė premija 1965), t. 11–14 (1978–1986), „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1965–1976, 3 t., Lietuvos valstybinė premija 1977), tęstinio leidinio „Kalbos kultūra“ (nuo 1961) vyriausiasis redaktorius. Paskelbė  lietuvių kalbos gramatikos, lietuvių kalbos istorijos, kalbos kultūros, lietuvių ir rusų  bei rusų ir ietuvių kalbų transkripcijos, klasikinės filologijos straipsnių.