Spausdinti
Logotipai Versija neįgaliesiems
Kėdainių r. savivaldybės administracija
Biudžetinė įstaiga
J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Juridinių asmenų registras
Kodas 188768545
Tel. (8 347) 69 550, Faks. (8 347) 61 125
E.p. administracija@kedainiai.lt

Teisės aktų paieška
Viešojo administravimo kokybės politika
Elektroninės paslaugos
Strateginis veiklos planas
Kėdainių miesto bendrasis planas 2010-2020 metams
E. Žemėlapis
Tarybos posėdžių transliacija

Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gegužė
    2020     
Naujienos
2020-05-15
Kėdainių kultūros centro darbuotojų šeimos: muzika ne tik darbas, tai gyvenimo būdas!

Žmonėms, kurie dainuoja, groja, kuria, kultūra ir muzika dažnu atveju tampa ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu. Į tai vienaip ar kitaip įsitraukia visa šeima. Kėdainių kultūros centre dirba ne vienas darbuotojas, kurio šeimą drąsiai galima pavadinti muzikalia. Tokių šeimų virtualų koncertą Kėdainių kultūros centras ir dovanoja Tarptautinės šeimos dienos proga.

Koncertas

Koncerte dalyvauja Vilainių skyriaus mišraus vokalinio-instrumentinio ansamblio „Prie Nevėžio“ vadovė Gražina Lapėnienė ir Kėdainių kultūros centro liaudies šokių kolektyvų akompaniatorius Liudas Lapienis su sūnumi Juru ir anūkėle Patricija, kamerinio choro „Ave Musica“ meno vadovas ir dirigentas Algirdas Viesulas su sūnumi Laurynu, vaikų popchorų „Skambantis perliukas“, „Perliukai“ ir „Perliukai Junior“ vadovė Daiva Makutienė su sūnumi Kipru, Kalnaberžės skyriaus folkloro ansamblio „Kalnaberžiai“ vadovė Daiva Danauskienė su vyru liaudiškos muzikos kapelos „Beržynėlis“ vadovu Vytautu Danausku, Labūnavos skyriaus vadovė Rita Kučiauskienė su vyru Algirdu Kučiausku liaudiškos muzikos kapelos „Barupė“ vadovu ir dukra Aiste, Kėdainių kultūros centro direktorė Ona Mikalaukienė su vyru liaudiškos muzikos kapelos „Vilainiai“ vadovu Antanu Mikalausku ir marčia Kristina Mikalauskas. Interviu metu šių šeimų nariai atskleidžia savo muzikavimo istoriją, patirtis, kalba apie tradicijas.

Kaip muzika atsirado jūsų ir jūsų šeimos narių gyvenime? Kokią vietą ji užima?

Algirdas Viesulas: Mane muzika lydi nuo vaikystės, 5−6 metų savarankiškai išmokau groti akordeonu. Mano tėvas grojo akordeonu, abu seneliai buvo geri armonikieriai, mano mama su seserimi gražiai dainavo. Savo gyvenimą ir veiklą paskyriau MUZIKAI. Sūnus Laurynas nuo mažumės lankė Kauno berniukų chorą „Varpelis“. Su žmona Ieva keletą metų dainavo chore „Ave Musica“. Šiuo metu Laurynas yra Panevėžio muzikinio teatro choro artistas, chorui aš vadovauju.

Nuotr. Algirdas Viesulas

Daiva Makutienė: Niekada nepamiršiu savo mamytės pasakymo, kad šis vaikas gimė dainuodamas. Galvoju, kad gal buvau šeimoje nerami, guvi, judri, todėl tokia nuomonė buvo. Nors, nuo pat mažens mėgau kurti, dainuoti, svajoti. Mano tėtis – muzikos gerbėjas, kuris išmoko groti bajanu ir akordeonu savarankiškai. Turbūt paveldėjau iš jo muzikinius gebėjimus ir šiandien gyvenu su muzika ir daina. Mūsų šeimoje muzika yra neatsiejama laisvalaikio dalis.

Daiva Danauskienė: Mus muzika lydėjo nuo pat vaikystės. Tiesiog, galvojame, kad mums labai, labai pasisekė, nes, kaip ten sakoma: turėk mylimą darbą ir tu galėsi visą gyvenimą nedirbti.

Gražina Lapienienė: Mūsų šeimoje muzika užima bene svarbiausią vietą tarp kitų veiklų, nes mes nuo pat vaikystės mokėmės šio amato. Tikėjomės, kad ir mūsų vaikai rinksis šią profesiją. Nuo mažens juos stengėmės lavinti būtent šioje kryptyje. Kartu muzikuodavome įvairiomis progomis.

Ona Mikalauskienė: Jeigu bandyčiau atsekti kelią nuo vaikystės, tai ji, tikriausiai, atėjo kaip visiems žmonėms buitiniu, šeimos keliu. Man iš pasąmonės dažnai išplaukia bulviakasio talkos tėviškėj, kai po darbų, vakare, tėtis arklių traukiamu vežimu iš laukų parveždavo talką. Važiuojant pulkas jaunų merginų dainuodavo. O kaip tos dainos skambėjo vakaro tyloj! Tada nežinojau, kad girdžiu autentišką lietuvių folklorą.
Ir dar būdavo labai gražu, kai į tos talkos vakarienę ateidavo kaimo armonikierius Algis. Tėvų sodybos kieme iki išnaktų buvo dainuojama, šokama. Man buvo taip gražu, turbūt išsižiojus klausiau. Gal todėl labai norėjau lankyt muzikos mokyklą. Lankiau Prienuose, mokiausi groti akordeonu. Ne ką aš išmokau, bet turbūt turėjau daug drąsos, jog dar mokydamasi grojau kaimo šokiuose ir net vienose vestuvėse. Dabar negroju. Susiradau sau į porą muzikantą ir mano šeimoje dabar yra už mane geriau grojančių.

Nuotr. Ona ir Antanas Mikalauskai

Antanas Mikalauskas: Iš vaikystės muzika atėjo. Iš tėvų namų. Tėtis meistravo ir mokėjo apkirpti vyrus. Pavikšrupio (Kėdainių r.) kaimo vyrai ateidavo kirptis kažkodėl vienu metu. Bendravo ir daug dainuodavo. Beveik visada trimis balsais. Tuo metu dauguma turėjo muzikinę klausą, gražius balsus, jeigu ne vesti dainą, tai turavoti gebėjo visi. Tėvai mane „išleido“ į muzikos mokslus. Pradėjęs vaikystėje, niekada su ja ir nebeišsiskyriau. Muzika yra mano duondavys. Džiaugiuosi, kad mane supranta žmona Onutė. Muzika neatsiejama nuo mūsų šeimos gyvenimo. Saksofonu mokėsi groti sūnus Tomas, pianinu – dukra Eglė. Dabar šeimoje turime talentingą muzikę – marčią Kristiną.

Rita Kučiauskienė: Labai mėgo dainuoti mano mama, dabar ilgiuosi tų pasidainavimų kartu. Esu baigusi Jurbarko muzikos mokyklos smuiko klasę, kur turėjau nuostabų mokytoją Kęstutį Vasiliauską (gerai žinomų dainų „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, „Spalvos“ ir kt. autorių, puikų muzikantą ir pedagogą). Su vyru susipažinome studijų metais – abu mokėmės tuometinėje Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija). Aš mokiausi smuiko klasėje, vyras – chorinio dirigavimo specialybėje. Susituokėme paskutiniame kurse ir kaip šeima pagal paskyrimą atvykome dirbti į Kėdainių rajono Labūnavos kaimą. Kartu jau 41 metai, užauginome sūnų Valdą, kuris jau daug metų su šeima gyvena Anglijoje ir dukrą Aistę. Turime 3 anūkus – Esterą – 10 metų, Aidą – 5 metų ir Jonuką – 1 metų ir 3 mėnesių. Dukra Aistė baigė Kėdainių muzikos mokyklą smuiko klasę, su šeima gyvena Kauno r., Domeikavoje.
Dar esu ir Labūnavos pagrindinės mokyklos „Ąžuoliuko“ skyriaus vaikų muzikos mokytoja, vyras ilgą laiką dirbo mokykloje muzikos mokytoju, todėl vaikai užaugo nuo mažens būdami scenoje ir girdėdami muziką šeimos šventėse, renginiuose, darbovietėse. Džiaugiamės, vyriausia anūke Estera. Ji Glosterio katedros vaikų choro solistė. Aida mokosi šokti baletą, o mažiausias anūkas Jonukas jau bando pritarti barškučiu ir labai mėgsta klausytis muzikos. Dukra Aistė beveik visada kartu – nuo pat Labūnavos skyriaus atidarymo 2008 metais. Ji čia šoko, dalyvavo mūsų spektakliuose, vedė renginius ir, žinoma, dainavo bei grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Barupė“. Ji didžiausia mūsų pagalbininkė. Į repeticijas ar koncertus dabar atvyksta iš Kauno, pasiilgsta muzikavimo. Turbūt muzika mūsų gyvenime jau tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu.
Nuotr. Rita ir Algimantas Kučiauskai

Ar dažnai muzikuojate kartu su savo šeimos nariais?

Daiva Makutienė: Aš taip. Nei vienam mano vaikui, jų keturi, nepavyko išsisukti ir nepadainuoti kartu su mama. Suprantate, kad tai buvo kaip ir privaloma, vėliau išaugo į šeimos laisvalaikio užimtumą, kur repeticijos, dainavimas su dukromis, sūnumis virto koncertiniais pasirodymais renginiuose, konkursuose.

Daiva Danauskienė: Dažnai, labai dažnai, netgi pernelyg dažnai. Kiekvieną dieną ir ne po vieną kartą. Kolektyvų repeticijos, koncertai, privatūs renginiai, kuriuose grojame kaip vakaro muzikantų duetas.

Gražina Lapienienė: Vaikai užaugo, išvyko iš tėvų namų, baigė mokslus, tačiau kartkartėmis sugrįžus vis pamuzikuojame, prisimindami tuos laikus, kai tai darydavome dažnai. Ir tai būna puikus laikas, geros emocijos. Dabar stengiamės į tą nuostabų garsų pasaulį įsukti ir anūkes. Atrodo, kad sekasi.

Antanas Mikalauskas: Kartu – ne. Mus skiria dideli atstumai.

Rita Kučiauskienė: Su dukra Aiste muzikuojame beveik visuose renginiuose, šventėse, koncertinėse kelionėse. Tenka parepetuoti ir namuose, prisitaikant prie jos mažojo sūnelio auginimo grafiko. Dažnai kokį muzikinį numerį dovanojame šeimos narių šventėse. Grįžusios atostogauti pas senelius, anūkės mums padainuoja, pašoka. Dažnai pasiklausome Esteros dainavimo katedros chore internetu, siunčiu anūkėms lietuviškas daineles, skaitau nuotoliniu būdu pasakas su padainavimais – jos laukia ir džiaugiasi.

Kaip karantino laikotarpis pakeitė jūsų šeimos gyvenimą, tradicijas?

Algirdas Viesulas: Kaip ir daugumai, stipriai. Mano instrumentas yra choras, o tai – žmonių balsai. Tad daugiau laiko tenka praleisti prie pianino.

Daiva Makutienė: Karantinas mano šeimai, gal daugiau man ir sūnui Kiprui, davė didžiulį stimulą pažvelgti atgal ir nuveikti muzikinius darbus, kurie buvo numesti į šalį, nes tam trūko laiko.
Aš pati atgaivinau savo kurtų dainų repertuarą ir pradėjau viešinti internetinėse svetainėse, nes radau tam laiko. Džiaugiuosi, kad dabar mane išgirdo mano klausytojai, gerbėjai ir prašo dar dainų įkelti į internetines platformas. Su sūnumi Kipru dalyvaujam online paskelbtuose konkursuose ne tik nacionaliniuose, bet ir tarptautiniuose. Tiesiog dabar daugiau laiko skirto muzikai, skiriame sau.

Nuotr. Daiva Makutienė su sūnumi Kipru

Daiva Danauskienė: Tradicijų nepakeitė, tačiau planus išardė. Buvome pasiruošę rimtiems koncertams su savo kolektyvais, ilgai ir kruopščiai mokėmės naujas dainas, ir še tau, karantinas... Belieka tikėtis, kad visa tai greičiau praeis ir kad niekas nesusirgs...

Gražina Lapienienė: Pagrindinės metų šventės, tokios kaip Velykos, šiemet buvo kiek kitokios. Įprastai sueidavome visi šeimos nariai, drauge ridendavome margučius, rinkdavome stipriausią, gražiausią... Šiemet ši šventė dėl paskelbto karantino nebuvo tradicinė. Mamos dienai jau susirinkome visi, nes ir karantinas švelnėja, ir pavasaris džiugina. Supratome, kad laikini sunkumai mus dar labiau suartina, stiprina.

Antanas Mikalauskas: Šeimos tradicijas – niekaip. Šeimos gyvenimui labai pakenkė. Birželio pradžioje turėjo vykti svarbi šventė mūsų šeimai. Deja...

Rita Kučiauskienė: Prie to pasikeitusio gyvenimo tempo iš karto prisitaikyti buvo labai sunku. Mūsų amžiuje jau sudėtinga taip greitai išmokti naudotis naujomis technologijomis, prisitaikyti dirbti kitaip, tuo labiau, kad viskas atsitiko labai greitai. Teko atsisakyti numatytos kelionės pas sūnų į Angliją, o taip norėjosi pasveikinti jį 40-mečio proga, apsikabinti, prisiglausti ir artimai pabendrauti su anūkėlėmis. Laimei, kad turime savo kiemą, namus, nereikėjo užsidaryti tarp keturių sienų. Pradžioje buvo labai liūdna, nežinojome, kaip dabar reikės dirbti, gyventi. Visas džiaugsmas – tai dukters šeima ir be galo artimi mūsų ryšiai, palaikymas, pagalba. Po truputį teko išmokti, atsirado naujų idėjų, bandymų įrašinėti daineles, žaidimus vaikams. Šeimos tradicijos nepasikeitė. Mes dažnai bendraujame su vaikais, anūkais, vieni kitiems kuo galime, tuo padedame, gal tik sugriuvo suplanuoti susitikimai.

Ką palinkėtumėte kėdainiečių šeimoms, Tarptautinės šeimos dienos proga?

Algirdas Viesulas: Sveikatos ir bendruomeniškumo.

Daiva Makutienė: Mielos kėdainiečių šeimos, šiuo karantino laikotarpiu neliūdėkite, nemiegokite, netingėkite. Dainuokite! Muzika gydo, muzika įkvepia, muzika gerina virškinimą, malšina skausmus, gydo širdies bei dvasios (psichines) ligas. Būkite laimingi ir mylėkite vienas kitą.

Daiva Danauskienė: Kantrybės. Klausytis, o ne tik kalbėti. Vertinti, ką turi. Ir, žinoma, sveikatos.

Gražina Lapienienė: Palinkėtume kūrybiškumo, kuris neapsiriboja tik menu.

Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, tiek bendraujant su žmonėmis, tiek savo darbe, tiek laisvalaikiu. Taigi būkime kūrybiški, būkime savo gyvenimo skulptoriai.

Nuotr. Gražina ir Liudas Lapieniai su anūkėle Patricija

Ona Mikalauskienė: Kad niekas negalėtų kaip nors neigiamai įtakoti šeimų gyvenimus, kad visi pasikeitimai būtų tik į gerą.

Rita Kučiauskienė: Mūsų palinkėjimas būtų niekada nekreipti dėmesio į smulkmenas, į trumpalaikius susierzinimus, viskas praeina. Svarbu palaikyti labai glaudų ryšį su vaikais, anūkais, visada domėtis jų gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, kiek įmanoma būti kartu, apsikabinti – tada gaunamas atsakas ir vaikai gerbia bei rūpinasi savo tėvais, seneliais. Svarbiausia, kad būtume sveiki ir mūsų akys spindėtų gyvenimo džiaugsmu. Šeima – tai pats brangiausias turtas, kurį mes turime.

Parengė Kėdainių kultūros centro redaktorė Daiva Burinskytė-Valdmonė

Atgal  Atgal  
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai

Prisijungti galite čia

 
   
   
     
           
© Kėdainių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas, naudojama SmartWeb sistema