Lietaus būna visokio
„Lietuvių kalbos žodyne“ užrašyta apie dvidešimt smulkaus lietaus pavadinimų: druokena, druoklys, dulksma (-as), dulksna (-as), dulksnis (-ys), miglius, myglius, purkšlė, purkšlys, purkšna, purkštas, purškalas, purškulys, purškutė, purškutis. Gausu ir deminutyvinių formų: lietučiukas, lietelis, lietukas, lietutelis, lietulis, lietutis, lytutis, lytužis.
Kartais lietus labai laukiamas: Bus lytaus kaip saldžio pieno (daug, gero, šilto lietaus); Lietaus reikia kaip druskos in puodą.
Kartais nuspėjamas: Į vakarą turbūt lietaus bus: kregždės tik laksto pačioj pažemėj (Surviliškis); Jei gandrai  naktį kalena snapais, būs lytaus; Kumet volungė gieda, į trečią dieną lytaus būs; Krupės papamačiūs kurka priš pytų; Mašalai kanda kaip pasiutę turbūt prieš lietų; Kad lydeka išsikelia į viršų, bus lietaus (Surviliškis); Jei mėsa, lašiniai rasoja – bus lietaus; Noris miego – bus lietaus; Prieš lietų tai tankiausia vakaruos saulė brenda debesin.
Kartais atvirkščiai – jo nesitikima: Šįryt didelės rasos buvo, nebus lytaus; Žiogai gieda – reikėtų nelyti; Nelis – vištos po stogu bėga, Vaivorykštis ant dangaus – neblys.
Smarkus lietus ne tik lyja, dar ir merkia, pila, pliaupia, telžia, žliaugia, žliogia, žliuga, žliugina, žliunga; pliaupia kaip iš dūdų, lyja kaip iš maišo, kaip iš kibiro, kaip ant šunies, kaip ant sauso šieno.
Lietuva – tai šalis, kurioje daug lyja
Visoje Lietuvoje daug kalbama apie lietų, gal todėl kalbininkai (Staševskis, Briunkeris) bandė tiesiogiai sieti Lietuvos vardo kilmę su lietumi. Esą Lietuva – tai šalis, kurioje daug lyja, todėl vietovei ir prigijo toks pavadinimas. Tačiau šis kildinimas gana greitai buvo paneigtas. „Realiausia Lietuvos vardą kildinti nuo upės Lietava, esančios Jonavos rajone. O upėvardį galima kildinti nuo žodžio lieti, o lieti yra tos pačios šaknies, kaip ir lietus. Taigi įžvelgti netiesioginį ryšį tarp lietaus ir Lietuvos galima, – mano kalbininkas L. Bilkis.
Lietuvos vardo kilme domimasi seniai. XV–XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis Lietuva yra iškraipyta L‛Italia, nes tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos. Vėliau buvo prisigalvota visokių fantastiškų Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu lītus „jūros pakraštys“, aiškinta indoeuropietiška kilmė (ide. lēi- „lieti, tekėti, lašėti“). Nusivylus ieškojimu svetimose kalbose, imta žodį Lietuva kildinti iš lietuvių kalbos žodžio lietus. Tai vis liaudiški Lietuvos vardo kilmės aiškinimai.
Naujausi aiškinimai – akademiko Z. Zinkevičiaus
 Akademikas Zigmas Zinkevičius šiais metais išleistoje knygelėje „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“ apibendrina mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas: Vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje. Kokia buvo pirmykštė priesagos -uva reikšmė irgi neaišku. Galbūt artima -ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“ – palyginkime broliava – „brolija“. Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis, vienos lietuvių gyvenamos „žemės“ pavadinimas. Jungiantis lietuvių gentims į vieną valstybę jis vis plito. Pagaliau tapo didelės įvairiatautės valstybės pavadinimu.
Naujoji knygelė parduodama ir Kėdainių knygynuose. Jei smalsu, kokia Lietuvos vardo kilmė, galima pasiskaityti.
Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja
(Parengta pagal A. Genelytės straipsnį „Kada druoklys ims puršktelioti“ („Gimtoji kalba“, 2006, Nr. 5, p. 17–19) ir Zigmo Zinkevičiaus studiją „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 54 p.)
|
