Spausdinti
Logotipai Versija neįgaliesiems
Kėdainių r. savivaldybės administracija
Biudžetinė įstaiga
J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Juridinių asmenų registras
Kodas 188768545
Tel. (8 347) 69 550, Faks. (8 347) 61 125
E.p. administracija@kedainiai.lt

Teisės aktų paieška
Viešojo administravimo kokybės politika
Elektroninės paslaugos
Strateginis veiklos planas
Kėdainių miesto bendrasis planas 2010-2020 metams
E. Žemėlapis
Tarybos posėdžių transliacija

Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Spalis
    2019     
Naujienos
2019-10-16
Mikalojus Daukša didžiavosi savo darbu, didžiuokimės ir mes, kėdainiečiai, juo

Mikalojaus Daukšos „Postilė“ – knyga, kuri greta J. Bretkūno Biblijos vertimo yra stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas. 2019 metais „Postilei“ – 420 metų. Ta proga spalio 11 d. Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka ir Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius bibliotekos Jaunimo ir vaikų skyriuje surengė konferenciją „Mikalojaus Daukšos POSTILEI 420“. Skaityti moksliniai, šviečiamieji pranešimai, atidaryta paroda „Ekslibris Mikalojaus Daukšos „Postilei“. Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus Ustronėje muziejininkas, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus garbės narys Audrius Daukša skaitė „Postilės“ ištrauką.

Konferencijos pranešimai

Kanauninkui Mikalojui Daukšai buvo lemta gyventi reikšmingų Romos katalikų Bažnyčios permainų laikotarpiu – vadinamosios katalikiškosios Reformos epochoje. Pranešime bus kalbama apie tai, kas vyko visuotinėje Bažnyčioje Mikalojaus Daukšos laikais ir kaip šios transformacijos atsispindėjo Žemaičių kanauninko biografijoje. Kas buvo Mikalojus Daukša? Senosios, Viduramžių epochos standartų besilaikantis dvasininkas? Naujosios, potridentinės katalikybės suformuotas kunigas? Ar žmogus, gyvenęs dviejų epochų sandūroje ir priklausantis joms abiems? Į šiuos klausimus pranešime „Mikalojus Daukša kaip dvasininkas“ stengėsi atsakyti Liudas Jovaiša, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, „Bažnyčios istorijos studijų“ vyr. redaktorius.

Pranešimą „Naujas dokumentas apie Mikalojų Daukšą“ skaitė Jonas Drungilas, Lietuvos istorijos instituto humanitarinių mokslų daktaras, archeografas. Savo pranešime Jonas Drungilas aptarė Kauno arkivyskupijos kurijos archyve nesenai aptiktą dokumentą, kuriame yra Mikalojaus Daukšos autografas bei antspaudas. Iki šiolei žinomi tik trys dokumentai, kuriuose yra Daukšos autografas ir antspaudas. Pirmas – Romoje, antras – Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, trečias – Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Šio dokumento iškėlimas š viešumą susijęs su pagrindiniu M. Daukšos biografijos ir kūrybos tyrinėtoju profesoriumi Jurgiu Lebedžiu. Kuris ieškodamas medžiagos apie M. Daukšą kreipėsi į tuometinį Kauno kurijos archyvarą kunigą Petrą Veblaitį. Galiausiai 1962 m. minėtas kurijos archyvaras šį dokumentą surado, jį nurašė ir išsiuntė Jurgiui Lebedžiui, kuris šį dokumentą panaudojo monografijoje apie M. Daukšą. Kaune saugomo dokumento turinys teisminio pobūdžio, tai 1602 m. surašytas aktas, kuriame Daukša, kaip valdovo Vladislovo Vazos revizorius, perdavė Veliuonos klebonui jam teisėtai priklausančias žemes. Toliau savo pranešime Jonas Drungilas aptarė Daukšos autografą, jo pagrindas – renesansinis raštinės humanistinis kursyvas. Iš autografo matyti, kad M. Daukša naudojo plataus pjūvio gotikinę plunksną, dėl to raidžių linijos gana plačios. Vėliau buvo aptartas buvo Daukšos naudotas nedidelis signetinis antspaudas ir jame buvo atvaizduotas Šeligos herbas. Na, o pabaigoje buvo paliesta ano meto kalbinė aplinka, kurią M. Daukšą pateikė „Postilėje“ bei Daukšos žodžius patvirtinanti 1595 m. išrinkto tuometinio Žemaičių seniūno Stanislovo Radvilos laiško informacija, parodantį dominuojančias lietuvių kalbos vartojimo pozicijas Žemaičių seniūnijoje.

„Kėdainių krašto vardynas: Daukša, Daukšiai“: tokiu pavadinimu pranešimą skaitė Rytas Tamašauskas, Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistas, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininko pavaduotojas, kraštotyrininkas, vietovardžių tyrėjas.

Ryto Tamašausko pranešime „Kėdainių krašto vardynas: Daukša ir Daukšiai“ remtasi rankraščiais (ypač Josvainių ir Dotnuvos bažnyčių metrikomis, buvusio Kėdainių pedagogo Stasio Tijūnaičio darbais), e.pavelde skelbtais Kėdainių dvaro 1820 ir 1836 m. inventoriais, asmeniškai sukauptais Kėdainių krašto toponimikos duomenimis. Priminti bendrašaknių istorinių asmenvardžio Daukša ir vietovardžio Daukšiai saitai kilmės (darybos) ir reikšmės aspektu, apžvelgtos tokio vardyno užrašymo tendencijos senuosiuose dokumentuose, aprėpti juose rasti keli sudėtiniai pavadinimai ir mikrotoponimai. XVII–XVIII a. Kėdainių krašto dokumentuose randami asmenvardžiai Daugša, Daukša, Daukšas, Daukšis, Daukšys, Daukšionis, Daukšiūnas, Daukšuitis, Daukševičius. Asmenvardis ir jo variantai pagal ryškesnes erdves grupuotini į tris zonas: Babėnai, Daukšiai ir Daumantai; Beržai, Sosiai ir Mociūnai (galbūt šiame regione buvo 1562 m. *Daukšiagala); Ruoščiai, Urnėžiai ir Mištautai. Ne vienos Daukšų giminės kartõs gyventa Babėnuose ir Daumantuose. 1611 ir 1621 m. dokumentuose minimas Stanislovas Daukša (Stanisława Barthomiwiowicza Dawkſȝy; Stanisław Dawksza) pagal tėvavardį galėtų būti Mikalojaus brolis. XVIII a. pradžios aktuose rasta, kad Daukšų gyventa ir Daukšių kaime. Pagal rašytinius XVI–XIX a. pradžios dokumentus išskirtini trys artimiausi bendrašaknių vietovardžių ir asmenvardžių arealai: Josvainių ir Pernaravos (Ariogalos link); Baisogalos ir Grinkiškio (dalis pavyzdžių yra iš Krakių apylinkių pakraščių, sutampa su dabartinio Kėdainių rajono ribomis); šiek tiek kaip Ramygalos ir Truskavos. Kėdainių krašte gausu dvikamienių vietovardžių ir esamų ar buvusių XVII a. pabaigos–XVIII a. asmenvardžių, kurių pirmajame dėmenyje yra daug- ar dau-. Mikrotoponimams skiriami objektai, susiję su Daukšių kaimu ar Daukšos pavarde: neveikiančios Daukšių kapinės; Daukšių miškas; buvęs Kėdainių aerodromas, neretai dar vadinamas Daukšių aerodromas; Betonkė kelias nuo Bartkūniškių kaimo į buvusį aerodromą, kerta Kėdainių–Dotnuvos plentą; Babėnuose veši Mikalojaus Daukšos ąžuolas. Steponas Piskarskas, Dotnuvos pradžios mokyklos mokytojas, 1935 m. užrašė kelis Daukšių kaimo vietų pavadinimus (Lietuvių vardyno anketos, Lietuvių kalbos institutas): Dotnuvėlė upl.; Gyvatynė krm.; Paraistė ar. ž.; Patamsiai Daukšų k. vakarinis galas; Upelis upl.; Žydbala miško vidury aikštelė, lygi, „Čia seniau žydas degdavęs degutą“.

Renginio pabaigoje savivaldybės kalbos tvarkytoja, Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus pirmininkė Rūta Švedienė kalbėjo apie M. Daukšos keliolika metų verstos „Postilės“ kalbą, remdamasi kraštiečio Jurgio Lebedžio knyga „Mikalojus Daukša“. Ji sakė, kad Daukša daug nusipelnė kaip literatūrinės kalbos kūrėjas, gausiai praturtinęs jos leksiką, įvesdamas daugybę gyvos kalbos žodžių, juos iš dalies perprasmindamas, pritaikydamas naujoms, abstrakčioms sąvokoms, taip pat kurdamas naujadarus, kurių dalis ir šiandien tebevartojama. Jis pasuko liaudiško vaizdingumo linkme, pirmasis taip gausiai pavartojo vaizdinį veiksmažodį. Leksikos turtingumas, sinonimikos gausumas, literatūrinio stiliaus ir iš dalies grožinės prozos užuomazgos – pastovi ir ilgaamžė vertybė literatūriniame M. Daukšos palikime. Taip pat R. Švedienė priminė, kad Daukšos „Postilė“ mums aktuali ir tuo, kad M. Daukša daugiausia rašė kėdainietiška-dotnuviška tarme. „M. Daukša išlieka aktualus, nes teigia ir šiandien svarbų kalbos, kultūros ir pilietinės, politinės bendruomenės, valstybės ryšį“, − užbaigė R. Švedienė.

Sveikinimai, skaitymai, paroda ir dainos

Konferencija buvo kiek neįprasta: ne tik klausyti pranešimai, bet ir dainuotos liaudies dainos. Jas atliko renginio pagrindinė organizatorė Laima Žilytė. Jai padėjo Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus garbės narys Audrius Daukša, kuris renginio pradžioje skaitė „Postilės“ ištrauką.

Renginio metu taip pat buvo atidaryta paroda „Ekslibris Mikalojaus Daukšos „Postilei“. Apie ją papasakojo bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja Virginija Rakevičė. Ji sakė: „Jau tapo tradicija Lietuvoje reikšmingus kultūrinius įvykius ir jubiliejus įprasminti skelbiant tarptautinius ekslibrisų konkursus. 1999 m. Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka kartu su Šiaulių ekslibriso muziejumi surengė tarptautinį ekslibrisų konkursą, skirtą Mikalojaus Daukšos „Postilės“ 400 metų sukakčiai pažymėti. Konkurse dalyvavo 120 kūrėjų iš 35 pasaulio šalių, kurie pateikė skirtinga grafikos technika sukurtų daugiau kaip 270 knygos ženklų. Šioje parodoje eksponuoti dalis šių ekslibrisų.“ Paroda dabar veikia bibliotekos Jaunimo ir vaikų skyriuje, vėliau bus perkelta į pagrindinį bibliotekos pastatą ir ten bus visada.

Su „Postilės“ 420-mečiu bibliotekos, kuri pavadinta Mikalojaus Daukšos vardu, darbuotojus pasveikino Kėdainių Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Kėdainių pirminė organizacija. Nuo šios organizacijos buvo įteiktas lininis takelis su išsiuvinėtais „Postilės“ žodžiais.

Konferencijos pradžioje visus pasveikino bibliotekos direktorė Virginija Grigorjevienė, o pabaigoje žodį tarė ir svečiams bei lektoriams simbolines savivaldybės dovanėles įteikė Kultūros ir sporto  skyriaus vedėjas Kęstutis Stadalnykas.

Po renginio dalis dalyvių vyko į Babėnus, kur tebestovi Daukšos ąžuolas.

„Postile“ didžiavos pats M. Daukša, didžiuokimės ir mes!

Kaip žinia, lenko J. Vujeko POSTILĖ buvo kaip kontrreformacijos poreikius atitinkanti knyga. Tokio leidinio tokiu pačiu tikslu reikėjo ir lietuvių kalba, nes ne visi juk suprato, mokėjo lenkiškai. Smulkieji bajorai, valstiečiai buvo labai prisirišę prie savo gimtosios lietuvių kalbos.

„Postilė“ − pamokslų rinkinys. Juos Daukša ir išvertė ir dar parašė porą prakalbų lenkų ir lotynų kalbomis. „Postilės“ išleidimu rūpinosi Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Apimtis − 646 psl. Pats Daukša prakalboje rašė, kad „Postilės“ išleidimu gimtoji kalba esanti išgelbėta nuo pražūties ir tas nuopelnas skiriamas pirmiausia vyskupui M. Giedraičiui. M. Daukša pats suprato savo darbo visuomeninę reikšmę. Lygino save su Orfėjumi, nemirtingiems dievams paaukojusiu lyrą, kuria nuolat naudojosi, ir romėnų kariu, prie Heraklio šventovės sudėjusiu ginklus, kuriais daug kartų priešą buvo nugalėjęs. Jis teoriškai pagrindė gimtosios kalbos teises ir savo darbu parodė, kaip reikia ją mylėti ir puoselėti. Reikalavo lietuvių kalbą įvesti į viešąjį valstybinį gyvenimą, visur ir visada vartoti, kurti ja literatūrą. Gilaus patriotizmo kupina „Postilės“ kalba – vienas gražiausių lietuvių literatūros puslapių.

Dėl kalbos reikšmės M. Daukša yra vienintelis lietuvis, tikriausiai net iki pat XIX amžiaus, kuris apskritai šį klausimą sąmoningai plačiau palietė ir viešai iškėlė. M. Daukša pats didžiavosi savo darbu. Didžiuokimės ir mes, kėdainiečiai, kad jis yra kilęs iš mūsų krašto.

Kėdainių rajono savivaldybės informacija




 

Atgal  Atgal  
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai

Prisijungti galite čia

 
 
   
   
           
© Kėdainių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Sprendimas: Idamas, naudojama SmartWeb sistema