Ne didelis ačiū, ne ačiū labai, o labai ačiū, nuoširdžiai dėkoju, esu nepaprastai  dėkingas

Prieš porą metų išrinkome gražiausią lietuvišką žodį ačiū. Tačiau dažnai per televiziją, radiją, o dar dažniau gatvėje girdime, kaip reiškiama didelė padėka: Didelis ačiū Jums už nuostabią šventę; Ačiū labai, kad taip gausiai susirinkote šį vakarą; Sakome nuoširdų ačiū už suteiktą pagalbą.

Tokie pavyzdžiuose minėti vertiniai (didelis ačiū, ačiū labai ir pan.) stumia senąjį tradicinį dėkojimą labai ačiū, nuoširdžiai dėkoju. Tai vis dar neišgyvendinta rusiška mada (bolšoe spasibo), kurią dar labiau sutvirtina besiveržianti anglų kalba (thank you very much).

 Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, savo dėkingumą galime išreikšti ir taip: labai labai ačiū (dėkui). Tik laikytina klaida, kai įterpiamas jungtukas: labai ir labai ačiū.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Gražiai, mandagiai, pagarbiai sakome žodžiais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas, pvz.: Nuoširdžiausiai dėkoju už paslaugą, Esu nepaprastai dėkingas, kad suradote pamestą dokumentą.

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai koks asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi. Atsakymą turėtume pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai!

Ne pasakykite prašau, ne prašom  pasakykite, o prašom / prašyčiau / prašau pasakyti

Vis tenka išgirsti netaisyklingai sakant pasakykite prašau, perduokite prašom, prašom palaukite. Lietuviai nuo seno yra įpratę pirmiausia pasakyti mandagumo žodį, o tik paskui pageidaujamą veiksmą išreiškiantį veiksmažodį, ir sakyti ne liepiamąją nuosaką, o bendratį, taigi reikėtų sakyti: Prašom pakviesti, Prašom perduoti. Viešose vietose – bankuose, prekybos centruose, stotyse ir kitur – vis labiau plinta kanceliariškas prašymas su žodžiu prašome, prašau: prašome prieiti prie langelio po vieną; prašome pažymėti bilietą; prašome atidžiai perskaityti; prašau atsakyti. Tos pasakymas jokia klaida, bet visgi labiau tinka įvairiuose vadovų raštuose, o ne buityje, tad geriau mandagumą išreikšti su prašom: Prašom pasakyti, kada prasideda koncertas; Prašom ateiti rytoj; Prašom Jūsų atsakyti; Prašom dažniau atvažiuoti ir kt.

Mandagiausia forma būtų prašyčiau, prašytume: prašyčiau perduoti linkėjimų mano draugui Vytui. Vartodami formą prašyčiau lietuviai labai subtiliai išreiškia švelniausią kreipimąsi į asmenį ko nors tikėdamiesi.

Į žmogaus „atsiprašau“ nereikėtų atsakyti „prašau“, tiktų „nieko baisaus“, „nieko tokio“ ar pan. Sveikinantis tinka ir „laba diena“, ir „labą dieną“, tačiau nevartokime „gerą dieną“. Atsisveikindami dažniau prisiminkim seną lietuvišką gražų žodelį sudiev.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja