Šį mėnesį – viena šventė: lapkričio 1-oji  – Visų Šventųjų diena.
Atmintinų dienų įstatyme surašytos šios atmintinos lapkričio dienos: 2-oji – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena; 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena; 30-oji – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena. 

Tradicinės kalendorinės ir katalikiškos šventės

2 d. – Vėlinės, arba Ilgės, rudens sambariai, 3 d. – Šv. Hubertas, Medžiotojų diena, 5 d. – Vaižganto,

linų globėjo šventė, 11 d. – Šv. Martynas, paskutinė rudens žiemos šventė, amato meistrų pagerbimas, 12 d. – Baltojo oželio diena, ganiavos pabaiga, 23 d. – Šv. Klemensas, jūreivių globėjas, žvejų ir upeivių šventė, navigacijos pabaiga, 25 d. – Šv. Kotryna, Senbernių diena, 29d. –Burtų vakaras, 30 d. – Šv. Andriejaus, advento pradžia, pirmoji žiemos šventė.

Kitos svarbios dienos

1 d. – Tarptautinė narkotikų vartotojų diena, Pasaulinė veganų diena, 8 d. – Europos sveikos mitybos diena, 10 d. – Pasaulinė mokslo diena taikai ir vystymuisi, 14 d. – Karaliaus Mindaugo žūties diena, Pasaulinė diabeto diena, 16 d. – Tarptautinė tolerancijos diena, Tarptautinė geografinių informacinių sistemų diena, 17 d. – Tarptautinė studentų diena, Pasaulinė filosofijos diena, Jauno vyno šventė, 18 d. – Latvijos nepriklausomybės diena, 20 d. – Pasaulinė žuvusiųjų eismo įvykiuose atminimo diena, Afrikos industrializacijos diena, 21 d. – Pasaulinė televizijos diena, Pasaulinė sveikinimosi diena, 25 d. – Tarptautinė kovos prieš moterų prievartą diena, 29 d. – Draugo diena, Tarptautinė solidarumo su Palestinos tauta diena.

Oficialūs pavadinimai – Visų Šventųjų diena, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena. Iš tikro, kai kas maišosi: „Tai koks tas tikrasis šventės pavadinimas: „Visi šventieji“ ar kitaip? „Ar žodis „šventųjų“ iš didžiosios ar mažosios?“

Oficialus šventės pavadinimas – Visų Šventųjų diena (žr. švenčių dienų pavadinimus Darbo kodekse; Žin., 2002, Nr. 64-2569). Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide).

Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vėlinės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Oficialiai (t. y. Atmintinų dienų įstatyme, Žin., 1997, Nr. 67-1672) ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena. Šventės pavadinimas Vėlinės gali būti kirčiuojamas ir pagal pirmąją (Vė̃linės), ir pagal antrąją (Vėlìnės) kirčiuotę.

Primintina, kad Lietuvoje lapkričio pirmoji – ne darbo diena, antroji – darbo. Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – poilsio diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena. Vėlinės – minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Iš kur tradicija – melstis už visus šventuosius, uždegti žvakeles ant mirusiųjų kapų?

Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Manyta buvo taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje, taigi reikia už visus šventuosius vienu metu pasimelsti. Visų šventųjų šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę tarsi dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta visiems mirusiesiems prisiminti. Manoma, kad ši krikščioniška šventė Lietuvoje siejasi su pagrindine lietuvių derliaus švente, kitados buvusia lapkričio pradžioje. Ji vadinta Ilgėmis, o apeigos – sambariais. Prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) pasakoja: „Jų metu garbinti pagoniški dievai Žemininkas ir Žemyna, jiems aukota naminių gyvulių pora. Žmonės vaišindavosi ypatingu alumi „ant trejų devynerių“. Vietinės sambarių šventės esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Anot žymiojo etnologo, kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas.

L. Klimka rašo: „Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles. 1880 m. Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Labai greitai ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių probočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.“

Lapkritis ar lapkritys?

Lapkritis kažkada senovėje gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, vėlių mėnesiu vadintas. Kartais suabejojama: „lapkritis“ ar „lapkritys“? „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamas žodis lapkritis reikšme „vienuoliktas metų mėnuo“. Prestižinėje bendrinėje kalboje pirmenybė teiktina šiam pagrindiniam (neutraliajam) normos variantui lapkritis. Lapkritys– šalutinis normos variantas, atsižvelgiant į funkcinių stilių ypatumus, gali būti vartojamas bendrinėje kalboje.

Žinoma, žodis lapkritys pirmiausia vartotinas savo pagrindine reikšme – tai „lapų kritimo metas“.

Šiemet tikras lapkritys, nes dar tikrai yra lapų, kurie turi nukristi... Sako, jei lapai ilgiau užsibūna ant žemutinių medžių šakų, tai rodo būsiant rūsčią žiemą.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja