Apie spaudos draudimą Lietuvoje

Muravjovo koriko pavardę yra girdėjęs ir nelabai istorija besidomintis žmogus. Šis Vilniaus generalgubernatorius taip buvo pramintas už žiaurumą malšinant 1863 m. sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje. Po šio sukilimo numalšinimo vienas M. Muravjovo nurodymų buvo uždrausti lietuvišką spaudą. Ne tik elementoriai, bet ir maldaknygės turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis. M. Muravjovo pasekėjas generalgubernatorius K. Kaufmanas nurodė: „kad visos knygos ir rankraščiai lietuvių, žemaičių ir latvių tarmėmis būtų leidžiami spausdinti ne kitaip, kaip tik rusų civilinės abėcėlės raidėmis.“

Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Motiejus Valančius pradėjo organizuoti visuomeninį pasipriešinimą, telkė knygnešius. Taigi, spaudos draudimo metu atsirado knygnešystės reiškinys, kuris tapo išskirtiniu lietuvių tautos bruožu Europoje. Pirmą kartą žmonijos istorijoje vadinamoji kontrabanda pasitarnavo kilniam tikslui – lietuvių tautos kultūrinėje kovoje už spaudos laisvę ir tautiniam lietuvių atgimimui. Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti lietuviškomis raidėmis bent kai kuriuos leidinius. Tapęs žemaičių pavyskupiu A. Baranauskas kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministrą, prašydamas grąžinti lietuviams spaudą. Tasai atrėžė: Nereik mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška.

Draudimas užgavo lietuvių religinius, tautinius ir kultūrinius jausmus, nes be naujų knygų grėsė lietuviškosios sielos pražūtis. Kovos pradžia buvo daugiausia religinio pobūdžio, o stipresnį tautinį pobūdį įgavo pasirodžius lietuviškiems laikraščiams „Aušra“, „Varpas“ bei Amerikos lietuvių leidiniams. Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė daugiau nei 3 000 žmonių. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Vadinamoji „graždanka“ nesuartino rusų ir lietuvių tautų, priešingai – jas sukiršino. Draudimas galiojo iki 1904 m. gegužės 7 dienos. Draudimo panaikinimu buvo tarsi pripažinta rusifikatorių nesėkmė priversti lietuvius taikytis su jiems nepriimtinu, pavergimą ženklinančiu raidynu, vadinamąja „graždanka“. Tai būta įspūdingos pergalės, kurią po 40 metų kovos su absoliučią persvarą turinčiu engėju laimėjo nedidelė, kur kas pajėgesnių kaimynų spaudžiama tauta.

Viename Odesoje leidžiamo laikraščio straipsnyje, iš pradžių apibūdinus 1900 m. pasaulinės parodos Paryžiuje lietuvių skyrių, kuriame daug vietos buvo skirta lietuviškai spaudai ir jos persekiojimui Rusijoje, toliau taip įvertinamas 1904 m. balandžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių) caro patvirtintas nutarimas: „Visam Šiaurės vakarų kraštui, gyvenamam trijų milijonų lietuvių ir žemaičių, balandžio 24 d. įstatymas suskambėjo tarsi savotiški velykiniai varpai, kaip žinia apie išsivadavimą iš pančių, kuriuose keturiasdešimt metų vargo lietuvių genties dvasinis gyvenimas.“

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Tačiau ir per tuos 40 spaudos draudimo metų lietuviškoji spauda augo, kad ir kaip žiauriai buvo persekiojama. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų sparčiai gausėjo. Per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų sienos ruože konfiskuota per 200 tūkst. leidinių, maždaug 6–8 proc. visų gabenamų. Tad nesunku apskaičiuoti, kad pavyko pergabenti apie 3 milijonus vienetų. Tai tikrai įspūdingas skaičius. Šie leidiniai – tai daugiausia maldaknygės, šventųjų gyvenimai, elementoriai, vėliau laikraščiai. Nors dauguma knygnešių ir buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, bet jie dirbo inteligentų darbą, tapo tautos šviesuliais.

Žymus Lietuvos istorikas habil. dr. Antanas Tyla straipsnyje „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ rašo: „1865–1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2 687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis, visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo apogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje–XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinių skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874–1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuvą Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri  buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai  – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų  – tai   nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai  jėga“ (http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm).

Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinį sąjūdį, tačiau smarkiai pristabdė kultūros raidą. Tačiau, galima sakyti, kad ginčas su rusų administracija dėl spaudos ir kalbos išaugo į visuotinį tautos švietimo sąjūdį, kuris netruko apsivainikuoti tautos nepriklausomybe. Spaudos draudimo laikmečiu visuomeninės tautos jėgos subrendo savarankiškam kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Praėjo 106 metai nuo to laiko kai po 40 m. draudimo atgavome teisę Lietuvoje rašyti, skaityti lotyniškais rašmenimis. Leisti ir platinti lietuviškai parašytas knygas, periodinius leidinius.

Lietuvių kalbą reikia saugoti ir gerbti taip, kaip saugome ir gerbiame Lietuvos vėliavą

„Priklausome tautoms, esančioms filologijos prieglobstyje. Visa, kas mums istorijoje buvo esminga, siejosi su žodžiu, su jo liepsna ir pelenu. Apie tai mąstyta ir Justino Marcinkevičiaus“ (V. Daujotytė).

Lietuvos istorijoje kalba grįstas tapatumas yra žymiai trumpesnė atkarpa nei visa didelė istorija ir pasakyti, kaip sakė M. Daukša, kad kalba yra tiesioginis tautiškumo pagrindas, gal ir negalima, tačiau neabejotina, kad kalba yra vienas tapatybės matmenų. Kas bus ateityje – niekas nežino. Kol kas mes bandome saugoti lietuvių kalbą (juk tiek dėl jos kovota), mums ji svarbi, ją laikome tokia pat reikšminga kaip valstybės vėliava. Dažnas lietuvis pasakys, kad lietuvių kalba yra jo tapatybės pagrindas ir neleis sau nei pagalvoti, kad Lietuvoje lietuvis gali kada nors kalbėti nelietuviškai. Štai airiai jau airiškai beveik nekalba, kalba angliškai, tačiau labai pyksta, kai kas nors juos pavadina anglais ir dabar ėmės gaivinti airių kalbą, skiria tam daug pastangų. Tačiau kai kalba jau beveik nevartojama, atgaivinti – labai sunku. O mes dar šnekame lietuviškai, ir yra kalbininkų, teigiančių, kad lietuvių kalbos laukia graži ateitis. Na, ar ne unikalu, kad ir dabar, XXI amžiuje, paėmę pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo Katekizmą – rašytą prieš beveik 500 metų (1547 m.), vis dėlto perskaitome, galime suprasti, o štai anglai, paėmę V. Šekspyro raštus (irgi tuo laiku rašytus), jau neperskaito, reikia gero specialisto jiems iššifruoti. Džiugu vis dėlto, kad mes tokie – išlaikėm seniausią indoeuropiečių kalbą, rūpinamės ja, didžiuojamės, ji mums reiškia tiek pat kiek ir Lietuvos istorija, vėliava. Tad reikia pasistengti saugoti tai, kas sava, nepaleisti šių vadelių iš rankų. Juk kad ir kaip išmoktume svetimą kalbą, niekada nesugebėsime perduoti tobulai jausmų, emocijų taip, kaip tą padarytumėme sava kalba. Šiuo požiūriu tautinė savimonė su kalba yra susijusi.

Kažkada į kalbą kėsinosi užgrobėjai, dabar, deja, patys dažnai jos nebegerbiame. Lietuvių kalbą šiuolaikiniame pasaulyje veikia bendrieji visuomenės procesai, ypač globalizacija ir anglų kalbos kaip vienintelės pasaulinės kalbos įsigalėjimas. Nei globalizacija, nei buvimas ES tiesioginės grėsmės lietuvių kalbai nekelia, bet atsiranda tam tikras pavojus kalbai labai suuniversalėti, neigiama kryptimi kisti jos struktūrai. Ir ne tik svetimi žodžiai skverbiasi, o ir sintaksinės sakinio konstrukcijos (tokie dalykai sunkiau pastebimi); dažnai įsivaizduojama, kad nelietuviški žodžiai ar sakiniai tarsi rodo „aukštesnį lygį“.

Kalba gyvena kaip ir mes visi gyvename, ją, kaip ir mus, veikia ekonominiai, politiniai pasikeitimai. Gyvenimas labai suintensyvėjo, tad ir mūsų kalboje tai natūraliai atsispindi. Sparčiai randantis naujiems gyvenimo reiškiniams, atsiranda ir poreikis juos įvardyti, intensyvėjant gyvenimui, ir kalba tarsi skuba – paprastėja, trumpėja sakiniai, dažnas ir visam žodžiui parašyti nenori gaišti laiko, tad trumpina. Tiesiog trūksta laiko, norisi greičiau išsakyti mintis arba palikti tik ženklus.

Dažnai svetimos kalbos poveikiui nesame atidūs, per daug užsileidžiame, ir tokia padėtis daugeliui kalbininkų bei žmonėms, besidomintiems kalba, kelia nerimą. Tačiau šios situacijos nereiktų dramatizuoti. Prestižinės, labai paplitusios pasaulio kalbos visada stipriau veikė kitas kalbas. Tai natūralus procesas, kurio neįmanoma sustabdyti. Tačiau reikia pasistengti saugoti tai, kas sava. Būtų gerai, kad rašymas „bet kaip“ interneto erdvėje ir trumposiose žinutėse neatsispindėtų visur. Kalbininkų uždavinys būtų ne sakyti, kaip blogai modernios technologijos veikia mūsų raštingumą, o rasti naujų būdų, naujų metodikų, kad vaikai mokyklose išmoktų taisyklingos lietuvių kalbos rašybos. Mes tiesiog turėtume kur kas sparčiau reaguoti į naujus gyvenimo pokyčius ir juos pritaikyti švietimo sistemai. Kažkokia spraga vis dėlto labai jaučiasi. Lyg ir stengiamasi mokykloje kalbos išmokyti, o kai rašo žmogus kokį tekstą – dažnai elementari gramatika šlubuoja, o kur jau ten visi kiti kalbos dalykai, subtilumai – stilius, kalbos kultūra. Mokiniai ir mokytojai pirštais bado – kodėl laikraščiuose ir knygose, teatre gausu nenorminės kalbos. Vadinasi, tiems, kurie viešai rašo, kalba, čia reikėtų pasitempti, būti atsakingiems. Bet kur viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija turi būti lietuviška ir taisyklinga.

Gražiausia mūsų knyga – Didysis lietuvių kalbos žodynas

Kalba – pamatinis kultūros tekstas, o žodynas – kalbos namai. Prieš keletą metų buvo baigtas tvarkyti didysis Lietuvių kalbos žodynas. Darbas nuo sumanymo truko 100 metų, išleisti 20 storiausių tomų, žodyno kartoteką sudaro daugiau kaip 4,5 milijono kortelių. Pradėjo šį darbą Kazimieras Būga, milžinišką darbą atliko Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas, Kazys Alvydas, Vytautas Vitkauskas. Iš viso žodyno medžiagą rinko 457 darbuotojai tvarkė daugiau nei 70 mokslininkų, talkino – visa Lietuva. Dvidešimt žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 m. ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 m. Dvidešimtyje žodyno tomų aprašyta apie pusė milijono lietuvių kalbos žodžių.

Be galo džiugu, kad dabar jau turime elektroninę šio žodyno svetainę ir galime lengvai šiais lobiais naudotis. Iš viso galime rasti 11 milijonų žodžių reikšmių.

Anot profesorės Viktorijos Daujotytės „Visi esame (arba būsime) jame surašyti, mirę ir gyvi, ir tie, kurie dar ateis į šį pasaulį kaip lietuviai. <...> Parašyta dvidešimties tomų Knyga, apimanti didžiumą lietuvių kalbos žodžių ir jų formų, teikianti daugybę vartojimo pavyzdžių. Žodyno rašymą ir leidimą galima įsivaizduoti kaip didelę dramą su daugybe veikėjų – herojų ir antiherojų, ambicingų pralaimėtojų ir prie aplinkybių prisitaikiusių laimėtojų, valdingų vadovų ir tylių, nuolankiai, bet profesionaliai Žodynui tarnavusių vienuolių. Dramą, kuri pasiekdavo tragedinės įtampos ir nusileisdavo iki farso, kai tarybinė ideologija su jai nepriimtinais žodžiais kovojo kaip su „liaudies priešais“.

Žodynas neišvengė sovietinės cenzūros. Pirmieji du tomai kurį laiką buvo slepiami spec. fonde. Buvo reikalaujama pateikti pavyzdžių iš sovietinės literatūros, tik po jų buvo galima rašyti sakinius iš tarmių, senųjų raštų, tautosakos.

„Jeigu atsitiktų taip, kad lietuvių tauta išsivaikščiotų (juk ne veltui Ričardas Mikutavičius lyg pasergėdamas poezijos knygą pavadino „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“), ji liks savo žodyne, neišeis iš jo. Kalba yra tautos būdo kodas, šifras, žodinio gyvenimo visuma. Bet ir sėkla, kuri sudygsta tik žemėje, purenamoje ir laistomoje. Jei prūsų kalbos žodynas būtų likęs didesnis… Jei būtų buvę užrašyti kuršių, jotvingių, kitų baltų genčių žodžiai…Laimingas lietuvių kalbos likimas. Ne, nepavėlavęs, nors kitos tautos ir valstybės žodyno darbą atliko prieš šimtą ir daugiau metų. Gyvam niekas ir niekad nevėlu. Kad tik tauta turėtų stogą virš galvos – savo valstybę, kad ji pajėgtų ir norėtų rūpintis ne tik tuo, kas yra svarbu, bet ir tuo, kas yra svarbiausia. Jaunas, labai jaunas buvo (ir liko) Vytautas Mačernis, kai parašė nebeužmirštamą sentenciją: „Maža tauta su dideliu žodynu…“ (V. Daujotytė, http://www.lkz.lt/dzl.php?6).

Lietuvių kalba saugoma valstybiniu lygmeniu

Kalbos politika pačia bendriausia prasme yra kalbos valdymo menas. Tai reiškia, kad kalbos politikos subjektai – valstybė ir jos institucijos, įvairios politinės ir visuomeninės grupės ir visuomenės autoritetai – stengiasi palaikyti bendrinės kalbos pastovumą, plėsti išgales ir gausinti kalbos raiškos priemones. Lietuvių kalbai išsilaikyti ir funkcionaliai plėtotis turi padėti deramos jos teisinės apsaugos sistemos sukūrimas, lietuviškos kompiuterinės terpės įsisavinimas ir tinkami visų sričių vertimai. Lietuvių kalbą kaip valstybinę pirmiausia apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, o jos vartojimo ir taisyklingumo dalykus įtvirtina Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas.

Yra trys pagrindinės valstybinės kalbos politikos, norminimo, tvarkybos ir priežiūros institucijos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, savivaldybių kalbos tvarkytojai.

Kalbos komisija yra tarsi kalbos parlamentas: kolegialiai sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo, kalbos politikos, lietuvių kalbos tvarkymo, norminimo ir kitus klausimus.

Kalbos inspekcija – priežiūros institucija: kontroliuoja, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės norminių aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo bei taisyklingumo reikalavimus.

Savivaldybėms yra perduota valstybinė funkcija – valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė. Atlikti šią funkciją savivaldybės teritorijoje pavedama kalbos tvarkytojams. Įmonėse, įstaigose, organizacijose tikrinama raštvedyba, antspaudai, viešieji informaciniai užrašai, dokumentai, valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimai. Ypač daug dėmesio skiriama žiniasklaidai, viešiesiems užrašams, interneto tinklalapiams, tai yra tai sričiai, kuri labiausiai matoma, yra viena svarbiausių, didžiausią poveikį kalbos normų klostymuisi ir plėtrai, vartosenos raidai turinčių bendrinės kalbos vartojimo sričių. Kalbos tvarkytojai Kalbos inspekcijos vardu nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, konsultuoja kalbos klausimais.

Viešoji kalba (ypač žiniasklaidos) – svarbiausia, nes daro poveikį kalbos raidai

Žurnalistų išmanymas ir pozicija – svarbu. Žurnalistai tikrai daug gali, nemažai lemia visuomenės nuomonę, o žurnalisto įtaka kalbai paprastai daroma dviem būdais: pavyzdžiu ir pozicija. Ne veltui sakoma, kad blogas pavyzdys užkrečia. Jei laidos vedėjas ar žurnalistas vartoja „kad + bendratis“ arba „gaunasi“, „randasi“ ne savo reikšme, nesunku atspėti, kad mokytojai kur nors Miegėnų kaime vargu ar pavyks kokį Petriuką įtikinti, kad tai yra blogai.

Kažkaip dažnai pasakoma „oi, atsiprašau kalbininkų“, na, suprask, ta lietuvių kalba tokia skurdi, stokoja raiškos priemonių, tad nėr kur dėtis – reikia ir barbarizmų pamaišyti, ir sakinio konstrukciją nelietuvišką sudėlioti... Tačiau atsiprašinėti kalbininkų nereikia, pirmiausia reikia atsiprašinėti skaitytojų ar klausytojų už brukamą šlamštkalbę. Žmonės dažnai argumentuoja taip: mačiau taip laikraštyje parašyta, matyt, tai priimtina, yra gerai. Vadinasi, laikraštis, knyga, tinklalapis turi būti kaip pavyzdys. Be to, gera kalba daro garbę laikraščiui, leidėjui.

Džiugu, kad daugumos respublikinių laikraščių kalba yra labai gera. Beveik tobula „Lietuvos ryto“ kalba. Ne kartą tikrinti kalbos atžvilgiu ir Kėdainių laikraščiai. Pamažu kalba tampa taisyklingesnė. Labai džiugu, kad „Kėdainių garso“ kalba yra palyginti gera. Galima tuo pasidžiaugti ir palinkėti toliau tobulėti.

Viešųjų užrašų atžvilgiu Kėdainiai labai neskęsta klaidose, tačiau pagarbos gimtajai kalbai reikėtų kiek daugiau. Paprasčiausia – atėjus į savivaldybę reklamos įrengimo leidimo, užsukti ir pas kalbos tvarkytoją.

Dabar visų išleidžiamų knygų nebeperskaitys niekas

Per 2008 metus buvo išleistos 4 257 lietuviškos knygos. 66 % (2 812) iš jų – originalai, 34 % (1 445) – išverstos iš kitų kalbų. Kėdainių viešoji biblioteka įsigijo 2 325 pavadinimų knygų, taigi – 54,6 % visų naujai išleistų knygų. Grožinė literatūra tarp 2008 m. išleistų lietuviškų knygų sudarė 39,6 % (1 686). Beveik pusė (48,3 %) grožinės literatūros kūrinių – lietuvių literatūra. Kėdainių viešoji biblioteka įsigyja daugumą grožinės literatūros kūrinių. Šiandien jau nebeįmanoma perskaityti visų Lietuvoje išleistų knygų. Aktualu išsirinkti geriausias, surasti reikalingą knygą, joje atspausdintą informaciją. Šiandien jau skaitytojui nebereikia ateiti į biblioteką, kad sužinotų, ar jam reikalinga knyga yra bibliotekoje, ar ji šiuo metu yra lentynoje. Bibliotekos svetainėje www.kedainiai.rvb.lt suvestinis bibliotekos katalogas prieinamas kiekvienam interneto vartotojui.

Dar retą rajoninį laikraštį galima paskaityti internete

2008 m. Lietuvoje išleisti 488 žurnalai (434 lietuvių kalba), 327 laikraščiai. Viešojoje bibliotekoje prenumeruoti 114-os pavadinimų periodiniai leidiniai (26 %). Labiausiai Lietuvos skaitytojams neprieinama rajoninė spauda. Dar retą rajoninį laikraštį galima paskaityti internete. Daugiausia laikraščių išleidžiama Vilniaus (121) ir Kauno (62) apskrityse. Mažiausiai – Tauragės (10) ir Telšių (12) apskrityse. Viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Kėdainių rajono laikraščiais: „Kėdainių garsu“, „Rinkos aikšte“, „Kėdainių muge“, kuria visatekstę straipsnių apie Kėdainius ir kėdainiečius duomenų bazę, prieinamą visiems interneto vartotojams. Galima rasti adresu www.kedainiai.rvb.lt, skyriuje „Kėdainiai ir kėdainiečiai“. Svarbu, kad ir užsienin išvykę mūsų kraštiečiai kasdien gali paskaityti apie tai, kas vyksta jų gimtuosiuose Kėdainiuose.

Informacinės technologijos viešojoje bibliotekoje – patrauklios jaunimui

2009 m. Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos padalinių paslaugomis naudojosi 38,1 % (2008 m. – 35 %) visų rajono vaikų iki 14 m. amžiaus. Ne paslaptis, kad dalis vaikų, paauglių į biblioteką atėjo dėl kompiuterių, interneto. Bibliotekose jie atrado daug kitų įdomių dalykų ir nori čia būti, žaisti, bendrauti. Bibliotekoje sėdintis paauglys, paklaustas, ko jis pasigenda bibliotekoje, atsakė, jog būtų gerai, kad čia dar būtų plazminis televizorius ir kad biblioteka dirbtų visą parą. Ir tai nėra blogas noras, pvz., Suomijoje jau seniai taip yra, ateinama į bibliotekas net futbolo rungtynių pažiūrėti, o ta pačia proga ir knygos, spauda pavartoma, kažkuo nauju susidomima. Labai svarbu užsiauginti skaitančią kartą. Informacinės technologijos Kėdainių viešojoje bibliotekoje ir jos padaliniuose, vykdančiuose bibliotekos funkcijas, skatina skaitymą. 2002–2009 m. laikotarpiu, modernizuojant Viešosios bibliotekos tinklo bibliotekas, per metus vienam skaitytojui išduotų spaudinių skaičius išaugo ketvirtadaliu. 2009 m. Viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose užregistruoti 11 456 vartotojai, 18,3 % (2008 m. – 17,1 %) visų rajono gyventojų. Registruotų vartotojų skaičius, palyginti su 2008 m., padidėjo 576. 5 263, arba 45,94 %, visų Viešosios bibliotekos skaitytojų (2008 m. – 44,5 %) naudojosi internetu. Skaitytojų, besinaudojančių internetu, skaičius, palyginti su 2008, išaugo 415.

Sveikiname visus rašančius, skaitančius, kalbančius viena seniausių pasaulyje, pačia nuostabiausia mūsų gimtąja – Lietuvių kalba. 

Su spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena!