Kurčiųjų draugijos duomenimis, daugiau nei 30 tūkstančių Lietuvos žmonių dėl įvairių priežasčių arba visiškai negirdi, arba didesniu ar mažesniu laipsniu neprigirdi. Kėdainių draugijoje tokių žmonių – 182 (per 40 kurčiųjų, kiti – neprigirdintys). Visi jie yra aktyvūs savo kalbos vartotojai. Ši negausi bendruomenė dažnai dar vadinama kalbine kultūrine mažuma.

Europos Komisija yra pripažinusi, kad gestų kalbos yra svarbios Europos kalbų įvairovei. Nacionalinė gestų kalba yra įrašyta penkių Europos šalių konstitucijose: Austrijos, Čekijos, Suomijos, Portugalijos ir Slovakijos. Europos Parlamentas yra priėmęs rezoliucijas (1988 m. ir 1998 m.), kuriose Europos Komisija ir valstybės narės raginamos remti gestų kalbą ir užtikrinti, kad kurtieji galėtų dirbti ir mokytis pasirinkta kalba.

Tai natūrali nacionalinė kalba

Lietuvių gestų kalba vystosi kaip nepriklausoma kalba. Kadangi gestų kalba nėra universali, viena visame pasaulyje, Lietuvos kurčiųjų vartojama kalba vadinama lietuvių gestų kalba. Lietuvių gestų kalba yra gimtoji kurčiųjų kalba, suteikianti galimybę dalyvauti savo bendruomenės ir savo šalies kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime. Ji turi didelę reikšmę kurčiųjų mokinių asmenybės vystymuisi kaip bendravimo, ugdymo(-si) ir saviraiškos priemonė.

Lietuvių gestų kalba yra vizualinė kalba, kadangi ji yra suvokiama rega, veikia nepriklausomai nuo garsinės aplinkos ir yra perteikiama veido išraiškos ir kūno judesių priemonėmis. Lietuvių gestų kalba savo struktūra skiriasi nuo lietuvių (tiek rašytinės, tiek sakytinės) kalbos. Tai vienintelė kalba, kurią natūralioje aplinkoje išmoksta asmenys, negalintys garso ir kalbos suvokti klausa. Gestų kalba neturi rašytinės formos.

Kurtiesiems gestų kalba yra pagrindinė bendravimo ir net mąstymo priemonė. Ji atsirado savaime ir nuolat kinta, taigi kurčiųjų vartojama gestų kalba yra natūrali.

Labai paplitusi nuomonė, kad gestų kalba gali susikalbėti įvairių šalių atstovai – taigi ji tarptautinė. Tai netiesa. Ji nacionalinė, gyva ir nuolat kintanti. Tačiau gestų kalbos taip pat gali būti giminiškos arba labai tolimos. Pavyzdžiui, lietuvių gestų kalba turi daug sąsajų su rusų, tačiau ji labai skiriasi nuo kinų ar italų gestų kalbos.

Kurtieji gali naudotis lietuvių gestų kalbos vadovėliu, 5 tomų žodynu (tai – svarbus norminamasis darbas, iš viso apimantis per 3 000 gestų), aiškinamuoju žodynu mokiniams. Taip pat parengta daug įvairaus pobūdžio mokymo ir metodinių priemonių mokiniams, mokytojams, tėvams. Girdintiems gestų kalbos vartotojams parengta lietuvių gestų kalbos pagrindų vizualinė mokymosi programa, integruota į universalią neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos informacinę duomenų bazę ( unriis.lt). Išskirtinis Surdologijos centro darbas – parengta „Lietuvių gestų kalbos žodyno“ sudarymo sistema – kompiuterinė duomenų bazė. Lietuvos kurčiųjų draugijos ir Surdologijos centro iniciatyva parengta pirmoji Dvikalbio kurčiųjų ugdymo sampratos redakcija. Vėliau sampratą patobulino ir patvirtino ŠMM. Tai svarbus dokumentas kurtiems vaikams ugdyti – jie pripažinti dvikalbiais, ugdymo procese bent oficialiai dvi kalbos įgijo lygų statusą.

Kas tai yra gestai. Kokia lietuvių gestų kalbos gramatika

Daugumai žmonių atrodo, kad ji yra lietuvių kalbos forma, kai vietoj žodžių rodomi atitinkami gestai ir sakiniuose žodžiai dėliojami tokia pat tvarka kaip lietuvių kalboje. Iš tiesų gestai žymi sąvokas, o nacionalinės gestų kalbos turi mažai ką bendro su tose šalyse vartojamomis žodinėmis kalbomis.

Gestai neturi priesagų ir galūnių, vartojama erdvė, veido išraiška, judesio pobūdis. Kompiuterinėje lietuvių gestų kalbos mokymosi programoje nurodoma, kad kai kurie lietuvių gestų kalbos gestai gali turėti kelis rodymo variantus. Tai ne skirtingi gestai, bet skirtingi to paties gesto variantai. Dažniausiai šie variantai skiriasi kokiu nors vienu elementu, pavyzdžiui, pirštų skaičiumi arba judesio kryptimi. Pavyzdžiui, gestas kurčias gali būti rodomas su 2 pirštais (smiliumi ir didžiuoju) arba su 1 pirštu (smiliumi); taip pat gestas kurčias gali būti rodomas iš viršaus į apačią (t. y. nuo skruosto prie smakro) arba iš apačios į viršų (nuo smakro prie skruosto). Nurodoma, kad tokiais atvejais žodynėliuose pateikiami visi variantai, bet rekomenduojamas vienas kuris variantas. Tai kiek panašu į lietuvių kalbos kultūros knygas – pateikiami keli variantai, kartu nurodomas pats geriausias, kurį ir turėtume vartoti.

Lietuvių gestų kalboje vieni gestai yra rodomi viena ranka, pvz. mama, Lietuva ir kt., kiti gestai – dviem rankomis, pvz., metai, vesti/ištekėti. Dvirankiai gestai gali būti simetriški, kai abi rankos yra vienodos formos ir vienodai juda, arba nesimetriški, kai rankos yra skirtingų formų arba juda skirtingai. Daiktavardžiai ir veiksmažodžiai lietuvių gestų kalboje skiriasi dviem gramatinėmis savybėms: 1) lūpų judesys: daiktavardžio lūpų judesys beveik visada būna atitinkamo lietuviško žodžio (dažniausiai – tik žodžio pradžios) tarimas, o veiksmažodžio – arba neutralus, arba koks nors specifinis lūpų judesys, nesusijęs su jokiu lietuvišku žodžiu; 2) judesio pobūdis: daiktavardžio judesys beveik visada būna trumpas kartojamas (paprastai 2 kartus), o veiksmažodžio judesys – ilgesnis (arba platesnis). Įdomu, kad lietuvių gestų kalba neturi lietuvių kalbai ir kitoms panašioms kalboms būdingų gramatinių kategorijų – linksnio, giminės, laipsnio, laiko ir pan. Šių kategorijų funkcijos (reikšmės) lietuvių gestų kalboje perteikiamos ne priesagomis ir galūnėmis, bet įvairiais kitais būdais. Esamasis, būtasis ir būsimasis laikas lietuvių gestų kalboje nusakomas arba leksinėmis priemonėmis (laiko reikšmės gestais, pvz., vakar, rytoj, neseniai ir pan.), arba suprantamas iš konteksto ar situacijos. Įprasčiausias ir dažniausias neigimas gestų kalboje – pridedant gestą ne po žodžio, kurį norima paneigti, pavyzdžiui, KURČIAS NE – ne kurčias, AŠ NE – ne aš. Tai skiriasi nuo lietuvių kalbos, kur neigimo dalelytė sakoma prieš žodį, kuris neigiamas. Taip pat lietuvių gestų kalboje vartojama daug neigiamos reikšmės gestų, kurių forma visiškai skiriasi nuo atitinkamų teigiamos reikšmės gestų.

Apie visa tai pasiskaityti galima susiradus Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro kompiuterinę lietuvių gestų kalbos mokymosi programą, kuri padeda norintiems mokytis gestų kalbos nuotoliniu būdu.

Lietuvių gestų kalba yra nevienalytė – vienaip kalbės senas kaimo žmogus, kitaip – miesto jaunuolis. Senesnių žmonių kalba turi mažiau ženklų, jaunų žmonių kalba – išraiškingesnė, jie jau mokos iš vadovėlių, žodynų. Skirtingų Lietuvos regionų kurtieji gali ir nesusikalbėti, vadinas, egzistuoja tarsi ir tarmės. Sunorminti lietuvių gestų kalbą yra labai sunku, nes ja kalba nedidelė bendruomenė, nedaug šios kalbos specialistų, trūksta lėšų.

Kas rūpinasi Lietuvoje ir Kėdainiuose gestų kalbos mokymu ir kitais kurčiųjų reikalais?

Lietuvoje yra keletas kurčiųjų reabilitacijos centrų (kėdainiečių veiklą kuruoja Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras), draugijų, bendrijų, uždarųjų akcinių bendrovių, kurios susitelkusios į asociaciją – Lietuvos kurčiųjų draugiją. Vilniuje yra Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras (vienintelė šalies ugdymo įstaiga, teikianti sutrikusios klausos asmenims vidurinį išsilavinimą) ir keletas kitų ugdymo centrų, Kaune taip pat yra pora ugdymo centrų, kurčiųjų daželis-mokykla, Klaipėdoje, Panevėžyje, Telšiuose yra kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės internatinės mokyklos, Šiauliuose veikia sutrikusios klausos vaikų ugdymo centras, o mažesniuose miestuose sudarytos integruotos kurčiųjų klasės ir grupės. Dar visai neseniai tokia grupė buvo Kėdainių „Ryto“ mokykloje. Kėdainių specialiosios mokyklos mokytoja Janina Dautartienė tuoj įgis surdopedagogo specialybę, bet grupė mokykloje kol kas dar nesudaryta.

Norinčių mokytis – mažėja

Surdopedagogė Eglė Leikuvienė sakė, kad pastaraisiais metais labai sumažėjo norinčių mokytis gestų kalbos, nes tėveliai stengiasi vaikus integruoti į visuomenę ir, jei tik gali, pasirūpina kochleariniais implantais – su jais vaikai jau ir girdi, ir kalbėti bando. Girdintys kurčių vaikų tėvai asmenybės ugdymo priemone mato esant lietuvių kalbą.

Kėdainių kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų asmenų draugijos pirmininkė Veronika Gilienė kiek skeptiškai žiūri į tėvelių nenorą kurčią vaiką mokyti gestų kalbos. „Tėvai galbūt atima vaikui būsimą darbą, užaugę jie galėtų būti puikūs vertėjai, nes tokių Lietuvoje, o ypač Kėdainiuose, labai trūksta. Be to, vaikas auga, implantą reikia keisti, – ar gali būti garantuotas, kad vėl surinksi tokią nemažą sumą, kai jį reiks keisti nauju, ar gali būti garantuotas, kad tą implantą organizmas vėliau priims.“ Girdintys tėvai mano, kad implantai išsprendžia klausos problemą. Tačiau ką gali žinoti, ką ateityje galvos vaikai, – gal kaltins tėvus, kad neišmokė gestų kalbos. Pati Veronika puikiai supranta tėvų norą padaryti taip, kad vaikas būtų „kaip visi“. Kažkada, kai pačiai teko savo vaiką nuo kūdikystės mokyti ir auklėti, susidūrė su daug problemų, viena jų – kitų žmonių neigiamas požiūris į kurčiuosius. „Bijodavau vaiką išvesti į lauką, jei būdavom lauke, tai tik kartu, nes ne kartą buvo ir apdraskytas, ir sumuštas, išjuoktas, grįždavo iš lauko nusiminęs su žaislų lūženomis. Teko ir man išklausyti karčių žodžių. Dabar jau kita situacija, tokie vaikai gerokai lengviau integruojasi į visuomenę, tėvai jau nebesigėdija kurčių ar neprigirdinčių vaikų.“

Centre - Veronika Gilienė, Kėdainių kurčiųjų ir neprigirdinčių asmenų draugijos pirmininkė, vienintelė Kėdainiuose lietuvių gestų kalbos vertėja

Gestų kalbos vertėja Kėdainiuose – tik viena

„Galvoju, kad, ko gero, kurčiam būti blogiau nei aklam, nes aklą gali bet kas palydėti, o kurčias turi turėti vertėją“, – taip sakė jau daugiau nei 30 metų dirbanti su kurčiaisiais (iš jų 15 Kėdainiuose) Veronika Gilienė. – Esu dažnai kviečiama pagelbėti ir į teismą, ir į notarų biurą ir pas gydytoją palydžiu žmones.“ Gilienės pasakojimu, kartais ir patys vertėjai patenka į stresines bei įvairių sričių išmanymo reikalaujančias situacijas. Tai labai sunkus darbas – daug turi nusimanyti, būti fiziškai stiprus, saugoti rankas. Gilienė kalbos išmoko pati, stengdamasi padėti savo sūnui, vėliau teko važinėti mokytis į Kauną tobulintis. Dabar lietuvių gestų kalbos vertėjai rengiami Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete. Didesniuose miestuose yra vertėjų centrai. „Jei manęs nėra, esu kur išvykusi, kviečiama vertėja iš Kauno.“

Lietuvių gestų kalbos vertėjai yra būtina kurčiųjų integracijos į visuomenę grandis. Dažniausiai vertėjas yra matomas verčiantis į gestų kalbą (pvz., laidos su vertimu į gestų kalbą), nes kurtieji yra kalbinė mažuma, verčiama jiems. Vertimo paslaugas užsako ne tik kurtieji, bet ir neprigirdintieji ar apkurtusieji, tik jiems kartais verčiama į gestais rodomą lietuvių kalbos formą. Kartkartėmis išsiverčiama ir be vertėjo. Tai dažnai priklauso ir nuo girdinčiųjų supratimo, pastangų.

Kurtiesiems malonu, kai kas nors į juos prabyla jų gimtąja kalba. Net ir pradiniai kalbos įgūdžiai gali palengvinti bendravimą su kurčiaisiais. Svarbu būti pozityviai nusiteikusiems, o kai norima pabendrauti, galima pasitelkti ir pantomimą arba rašiklį. Dauguma kurčiųjų daugiau ar mažiau moka skaityti ir rašyti, gali suprasti kalbančius žmones „skaitydami“ žodžius iš lūpų. Taigi – bendraukime. Lietuvos gestų kalba yra Lietuvos kurčiųjų turtas, vadinasi, ir Lietuvos turtas.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja