1. 1590 m. balandžio 15 d. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza suteikė Kėdainiams Magdeburgo teises, arba savivaldą. Buvo patvirtintas miesto herbas ir antspaudas, buvo leista plėtoti amatus ir prekybą bei tris kartus per metus rengti muges.

Mieste buvo panaikintos žemės, pilies, tribunolo teisės, o bylos buvo sprendžiamos pagal Magdeburgo, arba saksų, teisę. Miesto savivaldai atstovavo magistratas, kuris galėjo spręsti įvairius teisinius, administracinius ir ūkinius klausimus. Kėdainių magistratą sudarė vaitas, du burmistrai, keturi arba šeši teismo tarėjai, raštininkas, penki arba šeši suolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis, cechų dekanas.

2. 1648 m. balandžio 28 d. karalius Vladislovas Vaza patvirtino Kėdainių ir vakarinės miesto dalies Jonušavos (taip pavadintos miesto savininko kunigaikščio Jonušo Radvilos garbei) savivaldą. Nuo tada iki 1795 m. Kėdainiuose gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės – Senųjų Kėdainių, kurių gyventojų daugumą sudarė reformatai, ir Naujųjų Kėdainių, arba Jonušavos, kurioje gyveno vokiečiai liuteronai. Jonušava turėjo savo atskirą herbą ir antspaudą, todėl visi Kėdainių dokumentai turėdavo būti patvirtinti abiejų savivaldų antspaudais. Patogumo dėlei buvo pagamintas ir naudojamas jungtinis Kėdainių ir Jonušavos antspaudas.

3. Kėdainių magistrato pareigūnais turėjo būti renkami įvairių tautybių ir tikėjimo pasiturintys miesto gyventojai. Į decemvyratą  (instituciją, kuri buvo renkama  iš dešimties miestiečių ir amatininkų cechų atstovų; jie dalyvaudavo kasmetiniuose magistrato narių rinkimuose, kontroliuodavo magistrato priimamus sprendimus, jo pajamas ir išlaidas, buvo atsakingi už miestiečių karinį parengimą) turėjo būti renkami keturi svetimtaučiai: du – suolininkais, du – tarėjais – ir vienas burmistru. Jeigu šis santykis būdavo pažeidžiamas, svetimtaučiai galėjo kreiptis į teismą. Žinoma, kad per visą Kėdainių magistrato egzistavimo laiką (nuo 1590 m. iki 1795 m.), iš 225 magistrato pareigūnų 43 buvo škotai (19,1 % visų pareigūnų) ir 18 – vokiečiai (8 % visų pareigūnų). Taigi iš visų žinomų Kėdainių magistrato pareigūnų svetimtaučių buvo 61 asmuo arba 27,1 % visų magistrato narių.

4. 1795 m. gegužės 18 d. carinės Rusijos okupacinės kariuomenės generolas A. Tormasovas pranešė, kad sustabdo Kėdainių magistrato veiklą, o teismas, teisingumas ir miesto reikalai perduodami mažamečio miesto savininko globėjui Mykolui Jeronimui Radvilai. Pastarasis, ilgai nedelsęs, pakluso carinės valdžios reikalavimui ir, atsiliepęs į miestiečių skundus apie magistrate viešpatavusią netvarką, panaikino Kėdainių magistratą. Jo vietoje kunigaikštis paskyrė vieną teisėją, raštininką ir asesorių. Jie turėjo spręsti visų tautybių ir tikybų gyventojų bylas.

Taigi Kėdainiai, 205 metus išbuvę magdeburginiu miestu, tapo eiliniu Rusijos imperijos provincijos miesteliu. Anksčiau dokumentuose minimas Kėdainių miestas (lot. – Civitas Caiodunensis) rusų okupacijos laikais buvo vadinamas Kėdainių miesteliu (rus. – Miestečko Keidany).

5. Kėdainių gyventojai nesitaikstė su savivaldos praradimu. Miestiečiai raštu kreipėsi į miesto savininku tapusį Dominyką Jeronimą Radvilą, prašydami atkurti Kėdainiuose savivaldą. Pastarasis, atsižvelgęs į miestiečių prašymą, 1805 m. liepos 31 d. nuostatais patvirtino Kėdainių miestui jo protėvių dovanotas žemes ir įpareigojo miestiečius lėšomis bei darbu prisidėti prie miesto tvarkymo. Kėdainiams jis suteikė teisę išsirinkti 5 asmenis, kurie jo patvirtinimu turėjo vykdyti administracijos funkcijas. Į šių asmenų pareigas įėjo viešųjų pastatų statyba, tiltų, užtvankų, gatvių, kelių priežiūra ir taisymas, kova su gaisrais. Šiais nuostatais Kėdainiuose kuriam laikui iš dalies buvo atstatyta savivalda. 1817 m. Raseinių apskrities teismas ją panaikino.

6. 1918 m. lapkričio 11 d. buvo patvirtinta pirmoji nepriklausomos Lietuvos Respublikos vyriausybė ir pradėta kurti šalies administracinė sistema. Pagal ją  Kėdainiai tapo kuriamos apskrities centru. Lapkričio mėn. apskrityje buvo įsteigti 25 parapijiniai komitetai, iš kurių turėjo būti sudarytos valsčių savivaldybės. 1918 m. lapkričio 28 d. įvyko pirmasis Kėdainių apskrities parapijinių komitetų atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo 99 atstovai. Karšti ginčai dėl apskrities savivaldybės sudarymo Kėdainiuose tęsėsi dvi dienas. Po jų buvo nustatytos pagrindinės savivaldos gairės: nustatytos apskrities ribos, nutarta, kad apskritį sudarys administraciniai vienetai – parapijos, kurioms atstovaus parapijiniai komitetai, o visą Kėdainių apskritį – apskrities valdyba. Buvo numatyta, kad parapijos komitetus sudarys 5 nariai, kurie į apskrities tarybą rinks po 2 asmenis iš parapijos. Laikinasis apskrities komitetas buvo išrinktas tik antrą tarybos posėdžio dieną. Jo nariais tapo gydytojas J. Jarašius, veterinarijos gydytojas J. Jakimavičius, kunigas L. Milvydas, A. Jučas, L. Lengvevičius, A. Žoromskis ir P. Morkus. Komitetas išrinko apskrities valdybą, kurią sudarė trys nariai: P. Morkus – pirmininkas, L. Lengvevičius – milicijos vadas ir A. Jučas. 1919 m. kovo 23 d. buvo sudarytas nuolatinis Kėdainių apskrities komitetas, įsikūręs Julijono Narbuto name, Radvilų gatvėje Nr. 1. Komitetą sudarė 3 nariai – Saliamonas Stanislavičius, Vladas Rybelis ir Antanas Jakaitis.   Kiek vėliau visi 25 apskrities parapijiniai komitetai buvo pertvarkyti į 1 miesto ir 13 valsčių komitetų (valdybų).

Pagal 1919 m. liepos 26 d. apskričių sienų ir jų centrų įstatymą Kėdainiai tapo apskrities centru. 1932 m. Kėdainiams buvo suteiktos pirmaeilės miesto teisės.

Kėdainių apskritį sudarė 14 valsčių:

1.  Ariogalos  8.   Kėdainių miesto

2.  Baisogalos  9.   Krakių

3.  Dotnuvos  10. Pašušvio

4.  Grinkiškio  11. Pernaravos

5.  Gudžiūnų  12. Surviliškio

6.  Josvainių  13. Šėtos

7.  Kėdainių  14. Žeimių

7. Tapę apskrities centru, Kėdainiai augo ir plėtėsi: 1923 m. mieste gyveno 7415, o 1939 m. – 8622 gyventojai. Nepriklausomybės metu miestas ne tik pasipuošė keliais dideliais pastatais, bet ir pasidarė švarus, praplėstas naujai suplanuotu naujamiesčiu su 400 naujų sklypų, kuriuose ligi 1937 m. pastatyti 154 namai. 1920 m. buvo 30 gatvių, o 1937 m. – jau 54. Tarpukario pradžioje buvo vos keli kilometrai grįstų kelių, o pabaigoje jau 9,4 km. 1923 m. mieste surašyti 803 kiemai, o miesto administracinėse ribose – iš viso 970 kiemų. Tais metais Kėdainiuose buvo užregistruoti 723 namai.

1922–1923 m. buvo parengtas Kėdainių projektas, pagal kurį miestą buvo numatyta plėsti tik dešiniajame Nevėžio krante. Didžiausia teritorija naujiems namams statyti buvo skirta Stoties gatvės šiaurės vakarų pusėje už ligoninės, kur suplanuoti 7 taisyklingi kvartalai. Pagal projektą įvairiu mastu turėjo būti pertvarkyta ir anksčiau apstatyta teritorija – padidinti kvartalai, paplatintos gatvės. Kai kurias gatves numatyta nutiesti siekiant esamas ir naujas gatves sujungti į vientisą sistemą.

Miestas toliau plėtėsi, daugėjo gatvių ir namų. Iki 1928 m. atstatyta tik dalis per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautų namų. Nuo 1928 m. dalį pajamų iš turgaus rinkliavų miesto valdyba skyrė gatvių ir aikščių grindimui. Iki 1931 m. išgrįsta 6488 m2 gatvių. Grindžiant gatves, iš karto buvo tiesiami ir betoniniai šaligatviai.

Miesto gatvėms apšviesti valdžia pastatė 116 šviestuvų, įveisė miesto sodą, tvarkė dvaro parką. Miesto valdyba nutarė, kad kiekvienais metais naujame miesto rajone medeliais apsodins po dvi gatves. 1920 m. savivaldybės rūpesčiu Babėnų miškas tapo miesto kurortine zona.

Štai kaip apie Kėdainių miesto tvarkymą tarpukariu rašė S. Tijūnaitis: „Per 1918–1939 m. buvo parengtas ne vienas Kėdainių miesto plėtros projektas. Be jau minėtojo, turėjo būti pertvarkyta ir anksčiau apstatyta miesto teritorija, Pasmilgio gatvių tinklas, 1923 m. parengtas Radvilų (dabar – Vokiečių) gatvės remonto projektas. 1931 m. parengtas Šėtos gatvės kairiajame Nevėžio krante reguliavimo ir platinimo projektas. 1933 m. Jonušavoje pradėtas tiesti kelias Kėdainiai–Krakės. 1936 m. suprojektuoti ir pradėti tiesti plentai Kaunas–Šiauliai ir Kaunas–Panevėžys. Po metų pastarasis plentas Kėdainių teritorijoje jau buvo baigtas. Taip pat 1937 m. parengtas Kėdainių „mūro rajono projektas“, pagal kurį dešiniajame Nevėžio krante tarp Smilgos, Radvilų ir Lauko gatvių, taip pat palei Stoties gatvę iki Smilgos leista statyti tik mūrinius namus. 1936 m. pradėtas ruošti Kėdainių ribų projektas. 1937 m. parengtas projektas statyboms ir kairiajame Nevėžio krante. Numatyta suformuoti 7 – 8 kvartalus, kurie būtų skirti viešbučiams statyti. Tačiau ten tebuvo pastatytas vienas viešbutis ir aplink jį daug gyvenamųjų namų“.

8. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo nutraukta natūrali Kėdainių miesto plėtra. Tolesnę miesto raidą sustabdė sovietų represijos ir įvykdyti radikalūs politiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Ypač daug žalos atnešė Antrasis pasaulinis karas. Kaip rašė S. Tijūnaitis, „iš Pirmojo pasaulinio karo audrų Kėdainiai išėjo į naują gyvenimą be ypatingų pastangų: miestas savaime tapo apskrities centru. Savos rankos, palengva, iš nieko, bet rūpestingai ėmė miestą tvarkyti, kultūrinti, puošti naujais pastatais, naujomis gatvėmis, naujais tiltais, naujomis miesto dalimis į visus keturis vėjus. Taip Kėdainiai tapo tikru savo krašto miestu. Bet Antrasis pasaulinis karas Kėdainių miestui nunešė visa, ką jis buvo naują susikūręs ir pasistatęs po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo didelis pritrenkimas“.

Informaciją parengė Kėdainių krašto muziejaus direktorius, istorikas Rimantas Žirgulis