Mieli Lietuvos žmonės,

Liepos 6-oji – ypatinga diena kiekvienam iš mūsų. Ji primena ne tik mūsų valstybės pradžią, bet ir tai, kad Lietuva niekada nebuvo užbaigtas kūrinys. Kiekviena karta ją kūrė savaip, o šiandien šią istoriją tęsiame mes.

Prieš daugiau kaip septynis šimtus metų Karaliaus Mindaugo karūnavimas tapo svarbiu Lietuvos valstybės pripažinimo Europoje ženklu. Tai buvo be galo svarbus istorinis žingsnis. Tačiau tikroji valstybės stiprybė visada augo iš žmonių susitelkimo, bendrų pastangų ir labai paprasto jų noro – kurti savuosius namus.

Valstybė nėra vien jos istorija, teritorijos, simboliai ar datos kalendoriuje. Ji gyva tol, kol mes ją patys kuriame atsakingai dirbdami ir rūpindamiesi vieni kitais.

Per šimtmečius keitėsi kartos, laikmečiai ir iškildavo įvairiausių iššūkių. Tačiau Lietuva išliko todėl, kad visada atsirasdavo žmonių, kurie, nors ir tyliai, bet kantriai kūrė jos ateitį – kūrė šeimas, gimdė ir augino vaikus, mokė, gydė, gynė, dirbo savo bendruomenėse ir tikėjo, kad tai, ką daro šiandien, bus svarbu ir rytoj.

Šiandieninė Lietuva stiprėja ten, kur žmonės nori gyventi ir kur mato savo ateitį. Ten, kur jaučia atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitą žmogų, už savo miestą, savo kraštą ir už visą Lietuvą.

Todėl Liepos 6-oji nėra vien atsigręžimas į praeitį. Tai diena, kai kiekvienas galime stabtelėti ir paklausti savęs – ką aš galėčiau duoti valstybei, kad joje norėtų gyventi mūsų vaikai ir vaikaičiai.

Ypatingas šios šventės akcentas – vakare visame pasaulyje vienu metu skambanti „Tautiška giesmė“. Tą akimirką, kad ir kur bebūtume, mus sujungia ne tik himnas. Mus sujungia bendrystės jausmas, kad visi esame vienos valstybės žmonės. Kad ir kokie skirtingi būtume, tą vakarą Lietuva skamba viena kalba.

Kurkime Lietuvą visi kartu. Darniai. Kantriai. Kasdien.

Su Valstybės diena!

Gražios Liepos 6-osios!

Gražios Lietuvos!