„Kiek čia man įpylėte – kaip aštuoniolikmetei panelei? Juk taureles keliame ne šiaip sau, o už garbingą jubiliejų“, –  sulaukusi garbių svečių, šypsojosi 100-ąjį gimtadienį mininti šėtiškė Juzefa Volkienė.

Suglumę svečiai močiutei įpylė pilną taurelę degtinės, o ji vienu gurkšniu ją išlenkė. Ir dar kartą nusišypsojo: ,,Nepamanykite, kad aš geriu kasdien. Buteliukas prie mano lovos, tiesa, stovi visada, tačiau aš tų velnio lašų negeriu – tik vakarais įsitrinu skaudančias kojas.“

J. Volkienė jau kelerius metus gyvena Vilniuje - pas anūkę Vidą. Močiutės teigimu, sostinėje jai – visai neblogai, tačiau vis tiek nekantriai laukia kiekvieno pavasario – kad galėtų grįžti į Šėtą, pas sūnų Antaną.

Nemėgsta vienumos vakarais

„Vienai jau būtų sunku gyventi. Ypač nemėgstu būti vieną vakarais – kai anūkė ilgiau užsibūna darbe.

Tačiau tuomet aplanko kaimynė, kartu pasėdime, pasišnekame, atsigeriame arbatos“, - pasakojo šimtametė.

Vakarais būti viena J. Volkienė pradėjo bijoti dar Šėtoje – po to, kai vienąsyk ją smarkiai išgąsdino keli į namus atėję nepažįstami vyrai.

Gal ketino namus apvogti, gal kitokių negerų kėslų turėjo? Senolė išpuolė į kiemą ir ėmė garsiai šauktis pagalbos. Vyrai skubiai dingo, o baimė liko.

Dirbo kiaulių fermoje

Sveikata J. Volkienė labai nesiskundžia. Kartais stiprokai įskausta kojas, tačiau kentėti galima.

„Daktarai sako, kad kojas, matyt, skauda dėl to, jog daug metų kasdien avėjau guminius batus.

Dirbau kiaulių fermoje, o po ją su išeiginiais bateliais ar basutėmis nepavaikščiosi“, - paaiškino jubiliatė.

Tačiau regėjimas iki šiol – puikus: laisvalaikiu J. Volkienė mėgsta vąšeliu nerti servetėles.

,,Gyvenau kaip daugelis“

 „Kaip sulaukti šimto metų? Bent aš gyvenau kaip daugelis – dirbdavau, kas papuldavo po ranka, valgio nesirinkdavau.

Gal padėjo tai, kad mokėdavau atsiriboti nuo visokių įtampų, kad visą laiką mane supdavo geri žmonės“, - svarstė žvitri senolė.

Entuziazmo ir energijos šimtametei gali pavydėti ne vienas kur kas jaunesnis žmogus: ji nei dejuoja, nei skundžiasi, nei ant ko nors pyksta: ,,Vaikai ir anūkai mane myli. Ko daugiau reikia?“

J. Volkienė užaugino du vaikus. Sūnus Antanas – jau perkopęs septyniasdešimtmetį, su žmona Liudvika gyvena Šėtoje. Dukra prieš kelerius metus, deja, iškeliavo Anapilin.

Be to, senolė didžiuojasi keturiais anūkais, tiek pat proanūkių ir dviem proproanūkiais.

Vilija Mockuvienė