J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos

Trumpai apie seniūniją

Seniūnijos centras ir gyvenvietės, kaimai
Josvainių seniūnija yra Kėdainių rajono pietuose. Per seniūniją teka Šušvės  ir Nevėžio upės. Daug miškų, didžiausi – Svilių ir Josvainių.
Seniūnijos plotas – 185 km², gyventojų 2017-01-01 duomenimis – apie 3400.
Seniūniją sudaro Josvainių mstl.,  43 kaimai ir 3 viensėdžiai.
Josvainiai  – seniūnijos centras, miestelis kairiajame Šušvės krante, prie kelio Kėdainiai – Cinkiškiai. Josvainių mstl. gyvena apie 1 300 gyventojų, plotas – apie 202 ha.
Didesni kaimai: Angiriai, Juodkaimiai, Kunioniai, Skaistgiriai, Sviliai, Vainikai. Jau mažai žmonių gyvena ar visai tušti Graužių, Jasnagurkos, Macgalių, Mikailiškių, Pakluonės, Pavikšrupio, Pažiedupio, Ruseinėlių kaimai, Antašavos, Pasmilgio, Prapuolenių viensėdžiai.
Seniūnijos žmonės užsiima žemės ūkiu, miškininkyste, medienos apdirbimu. Šingalių kaime įsikūręs Kėdainių konservų fabrikas. Šalia Josvainių yra stambus kiaulininkystės kompleksas.
Karūnavos kaime pastatyta pirmoji mūsų krašte vėjo elektrinė, taip pat seniūnijoje plėtojamas kaimo turizmas, yra privatus Grūdžių žirgynas.

Truputis istorijos
Josvainių miestelis įsikūręs kairiajame Šušvės krante, prie Kėdainių – Cinkiškių kelio. Spėjama, kad XIV a. Josvainiuose būta pilies, kurią ne kartą puolė kryžiuočiai. Nuo 1384 m. kryžiuočių kronikose Josvainiai vadinami Gesy, Jesy, Joswaide. Spėjama, kad pavadinimas greičiausiai kilęs iš dvikamienio asmenvardžio *Josvainis (Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazės duomenys).
Prie dvaro, kuriame buvo koplyčia, spirito varykla, ėmė augti Josvainių miestelis, jame kūrėsi amatininkai, apsigyveno žydų. 1590 m. klebono M. Kobylinskio rūpesčiu čia pastatyta medinė bažnyčia. 1593 m. Josvainiuose būta 113 namų. XVII a. pradžioje Josvainiuose jau buvo 130 namų, o 1699 m. miestelis buvo prilygintas kitiems LDK miestams. XVI–XVIII a. dažnai keitėsi Josvainių savininkai: miestelis priklausė LDK didikams Sapiegoms, Kliveckiams, Masalskiams, Judikiams, Švitams, Siručiams, Chodkevičiams.
1792 m. miesteliui buvo suteikta savivalda – Magdeburgo teisės ir herbas. 1812 m. miestelį labai siaubė prancūzų ir rusų kariuomenės. Daug prancūzų palaidota ant Šušvės kranto.          
1852 m. Josvainiuose buvo įkurta parapinė mokykla. Carinės Rusijos valdymo laikais Josvainiai buvo valsčiaus centras. 1863 m. įvyko sukilimas, miestelio apylinkėse veikė sukilėlių dalinys, kurį 1864 m. caro kariuomenė sumušė. 1897 m. miestelyje gyveno 1 329 žmonės. 1899 m. pagal architekto F. Vyganovskio projektą pradėta statyti nauja Josvainių Visų Šventųjų bažnyčia, užbaigta 1907 m. Bažnyčia – neogotikinė, kryžminio plano, dvibokštė.
Josvainių gyventojai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: prieš I pasaulinį karą miestelyje buvo įkurtas kooperatyvas ,,Šušvė“, Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, 1910 m. išleistas iliustruotas kalendorius ir įkurta vaistinė, o 1913 m. surengtas pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas. Veikė ūkio ratelis ir ūkio bankas, vartotojų bendrovė, Šaulių sąjunga, Tautininkų ir Pavasarininkų organizacijos. 1918 m. buvo įkurtas lietuviškas Josvainių parapijos komitetas.
Pirmoji lietuviška Josvainių savivaldybė rėmė beturčius, gyventojų apsaugai įkūrė 5 asmenų vietos miliciją, steigė mokyklas, uždraudė pardavinėti degtinę. 1919 m. buvo sudaryta valsčiaus valdyba ir taryba.
Tarpukario metais Josvainiai buvo valsčiaus centras. 1923 m. čia gyveno 1 194 žmonės, buvo 196 sodybos, o 1934 m. – 1 269 žmonės, iš jų 374 žydai. Josvainiuose buvo valsčiaus savivaldybė, paštas, keramikos dirbtuvės, girininkija, policijos nuovada, pradinė mokykla, senelių prieglauda, smulkaus kredito draugija ,,Šušvė“, kooperatyvas, dvi lentpjūvės, du malūnai, pieninė, kalkių degykla, gyveno nemažai amatininkų. Sovietų ir vokiečių okupacijos metais Josvainiai smarkiai nukentėjo: nemažai miestelio gyventojų buvo ištremti, vokiečiai ir jų talkininkai išžudė žydų bendruomenę. Po II pasaulinio karo Josvainių apylinkėse vyko atkakli partizaninė kova. Sovietmečiu miestelis buvo apylinkės (1950–1995 m.) ir kolūkio (1950–1992 m.) centras. Nuo 1995 m. – Josvainių seniūnijos centras. 2006 m. patvirtintas dabartinis Josvainių herbas, 2010 m. iškelta Josvainių miestelio vėliava, 2016 m. Josvainiai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

Saugomos ir lankytinos vietos
Laučynės kraštovaizdžio draustinis. Įsteigtas išsaugoti būdingą Nevėžio moreninės lygumos kraštovaizdį. Draustinis yra Josvainių seniūnijos teritorijoje. Jo plotas – 355 ha. Įsteigtas 1992 m. Draustinyje auga skroblynai, kurių nerasite rajono šiaurės rytinėje dalyje. Veši meškiniai česnakai, auga gebenės lipikės. Drėgnuose kirtimuose peri gervės.
Šušvės kraštovaizdžio draustinis. Josvainių seniūnijos teritorijoje 1974 m. įsteigtas draustinis saugo raiškų upės slėnį su atodangomis. Įdomiausi gamtiniai objektai yra Šušvės moreninio priemolio atodangos. Čia gausu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių: šalmuotųjų gegužraibių, melsvųjų gencijonų, totrinių maludžių. Žemupio sausose pievose auga boloniniai katilėliai. Šušvėje gyvena ūdros, pakrantėse įsikūrę tulžiai.

Įžymūs žmonės

Knygnešys Aleksandras Kaščiukas gimė 1856 m. Šingalių kaime, Josvainių parapijoje. Ten pat gyveno su savo šeima.
Turėjo 21 deš. žemės. Kaimynai jį gerbė, kurį laiką buvo valsčiaus teisėjas. 1895 m. policija jo namuose rado 5 ryšius lietuviškų knygų. Kaščiuką areštavo. 1896 m. paskirtas kardomasis areštas Kauno kalėjime. Apkaltintas antivyriausybinių leidinių platinimu. Nubaustas 1 m. kalėjimo ir 3 m. tremties už Pavyslio ir Vakarų kraštų, perduodant viešai policijos priežiūrai. Kalintas Kauno kalėjime. Tremties vieta paskirta Kuršo gubernijoje. Tremtyje susirgo ir 1899 m. kaip ligoniui likusią bausmės dalį leido atlikti Kauno gubernijoje, palikdami viešą policijos priežiūrą.

Vladas Balsys. Gimė 1886 m. birželio 10 d. Ugonių bažnytkaimyje, Betygalos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Vladas Balsys su žmona Ona Masiliūnaite - Balsiene nuo 1921 m. iki 1940 m. mokytojavo Josvainiuose. Vladas Balsys buvo mokyklos vedėjas ir atsakingas už mokyklų steigimą Josvainių valsčiaus kaimuose. Jo dėka mokyklos buvo įsteigtos Angiriuose, Sviliuose, Pilsupiuose, Kunioniuose, Šingaliuose, Karūnavoje, Šaravuose, Ruseiniuose. Nuo 1924 m. iki 1932 m. buvo Josvainių šaulių sąjungos rinktinės vadas. 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio proga Vladui Balsiui įteiktas jubiliejinis medalis. 1932 m. buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.  1934 m. Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos apdovanotas ,,Artimui pagelbon“ III laipsnio garbės ženklu. 1940 m. Vladas Balsys su žmona buvo perkelti dirbti į Kairių kaimą. 1941 m. Vladą ir Oną Balsius ištrėmė į Sibirą. 1945 m. Vladas Balsys mirė Rešiotų lageryje. 2009 m. josvainiečių iniciatyva Vladui Balsiui buvo pastatytas koplytstulpis Josvainių gimnazijos kieme, 2016 m. išleistas biografinis leidinys.

Jonas Bojanauskas. Gimė 1884 m. Vincento ir Leonoros Bojanauskų šeimoje Josvainių miestelyje. 1913 m. Jonas Bojanauskas pradėjo dirbti Josvainių Visų Šventųjų bažnyčios vargonininku. Tais pačias metais vargonininkas Josvainiuose vaidino pirmame lietuviškame vaidinime. 1924–1930 m. Josvainių bažnyčios choras, vadovaujamas J. Bojanausko, dalyvavo Lietuvos dainų šventėse Kaune. 1930–1932 m. Bojanauskas lankė Šv. Cecilijos draugijos vargonininkų kursus ir gavo IV laipsnio vargonininko atestatą. 1932 m. liepos 3 d. Josvainiuose jo iniciatyva vyko giesmių šventė. 1936 m. susituokė su Tekle Bundorfaite. Vargonininkas J. Bojanauskas Josvainių parapijos chorui vadovavo penkiasdešimt dvejus metus. 1967 m. rugsėjo 1 d. mirė, palaidotas Josvainių miestelio senosiose kapinėse. 2010 m. josvainiečių iniciatyva atidengta atminimo lenta ant Jono Bojanausko namo, išleistas biografinis leidinys.

Vaclovas Vaidotas. Gimė 1890 m. ūkininkų Adomo Vaidoto ir Juozapotos Katerlytės šeimoje Kėdainių apskrities Josvainių valsčiaus Sviliukų kaime. Pradinį išsilavinimą įgijo privačiai, o 1910 m. brandos atestatą gavo Josvainių mokykloje. 1908 m. V. Vaidotas įsteigė ūkio būrelį. 1909 m. įkūrė vartotojų kooperatyvą ,,Šušvė“, vėliau Josvainių kooperatyvo banką. 1914 m. V. Vaidotas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Kijeve baigė karo mokyklą. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Buvo išrinktas Josvainių valsčiaus valdybos pirmininku. 1920–1922 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. Ekonominės komisijos sekretoriaus Vaclovo Vaidoto pasiūlymu lietuviški pinigai buvo pavadinti litais, o smulkieji, t. y. šimtoji lito dalis – centais. 1926 m. susituokė su Elena Paškevičaite iš Krakių. 1944 m. V. Vaidotas su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Apsigyveno Kanadoje, buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys. V. Vaidotas mirė  1966 m. spalio 20 d. Toronte.

Kostas Rameika. Gimė 1903 m. rugsėjo 19 m. Klaipėdos rajone, Eidukų kaime. Visa Rameikų šeima buvo linkusi į meną.  Kostas iš pradžių mokėsi Kaune piešimo (1921–1923 m.), po to (1923– 1927) – Kauno meno mokykloje ir ,,Aušros“ gimnazijoje. Pateko į patį pirmąjį suorganizuotą Meno mokyklos, vadovaujamo žinomo dailininko Justino Vienožinskio, kursą. Netekęs rėmėjų Kostas Rameika paskutinio kurso nebaigė. 1927 m. Kostas grįžo pas tėvus į Žemaitiją. Nesunkiai susirado darbą pagal savo pomėgį. Dažniausiai kūrė memorialinius ir Lietuvos nepriklausomybei skirtus paminklus. Dirbo bekeliaudamas iš vienos parapijos į kitą. 1933 m. atkeliavo dirbti į Josvainius. Apsigyveno J. Bojanausko namuose. Ten sutiko savo būsimą žmoną Aleksandrą Griniūtę. Menininkas mėgo teatrą, muziką, rašė pjeses, net epigramas. Daug rašė Josvainių saviveiklininkams, tapė dekoracijas. 1948 m. buvo žiauriai nužudytas dėl nelojalumo tuometinei valdžiai. Palaidotas Josvainiuose.    

Gražina Konstancija Rameikaitė gimė 1934 m. lapkričio 25 d. Josvainiuose, žinomo skulptoriaus ir tapytojo Kosto Rameikos šeimoje. Baigė pradinę mokyklą Josvainiuose, 1946 m. pradėjo mokytis Kėdainių antrojoje mergaičių gimnazijoje. Baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą (dabar J. Naujalio), vėliau – Vilniaus dailės institutą. Keturiolika metų išdirbo Vilniaus modelių namuose. 1973 m. buvo pasiūlytas darbas Kino studijoje. Pažintis su J. Miltiniu padėjo įsitvirtinti scenografijos mene. Ji žavėjosi praėjusio šimtmečio pabaigos ir šio šimtmečio pradžios drabužių stiliumi, yra sukūrusi kostiumus daugiau kaip keturiasdešimčiai spektaklių, per trisdešimt darbų kino filmams. Žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji yra Lietuvos dailininkų ir kinematografininkų sąjungos narė. Dirbo M. K. Čiurlionio gimnazijoje, parengė monografiją apie buitinį kostiumą Lietuvoje XIX–XX a.

Marytė Mastaitienė. Naiviosios dailės atstovė, tautodailininkė, pasižymėjusi ne tik Kėdainių krašte. Gimė 1919 m. sausio 21 d. Kėdainių rajone, Deveikiškių kaime. Ji nuo vaikystės turėjo pomėgį piešti. Išgyveno tremtį. Po sunkaus kūrybinio laikotarpio Marytės Mastaitienės kūryba buvo pastebėta užsieniečių ir labai gerai įvertinta. 1984 m. Belgrado ir Londono leidyklos išleido ,,Pasaulinę naiviosios dailės enciklopediją“. Šalia paminėtų pasaulinio garso dailininkų, tokių kaip Ruso, Bombua ir kitų, atskiru straipsniu bei kūrinio ,,Ruduo“ reprodukcija pristatyta ir Marytė Mastaitienė. Menininkė parodose dalyvavo nuo 1973 m. Liaudies meno draugijos nare tapo 1980 m. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės, Istorijos etnografijos, Liaudies buities, Kėdainių krašto muziejai. Jos darbų yra Japonijoje, Rusijoje, Jugoslavijoje. Marytė Mastaitienė mirė 1996 m. palaidota Josvainiuose.

Kunigas Leonas Kalinauskas (1925–2008) vaikystę praleido Rumšiškėse. 1944 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1948 m. suteikti Kunigystės šventimai. 1968 m. paskirtas Josvainių parapijos klebonu. Čia jis išdirbo 23 metus. Klebonas rūpinosi bažnyčios remontu, pastatė kleboniją, tačiau dar daugiau dėmesio skyrė dvasiniam tautos atgimimui. Ne kartą gaudavo įspėjimus, buvo tardomas dėl vaikų rengimo sakramentams. Pamoksluose drąsiai kalbėjo apie Lietuvos atgimimą, ragino tikinčiuosius nebijoti aukotis dėl Tėvynės laisvės. Kai 1972 metais buvo pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, aktyviai bendradarbiavo su jos leidėjais, informuodavo apie ateistinės valdžios persekiojimus Kėdainių rajone. 1980 metais prisijungė prie tikinčiųjų teisių Lietuvoje gynimo komiteto, už šią veiklą 1983 metais susilaukė įspėjimo iš prokuratūros. Vėliau dirbo Šiluvoje, Vilkijoje. Kunigas Leonas Kalinauskas mirė 2008 m., palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje.

Albina Mackevičienė gimė 1958 m. balandžio 21 d. Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. 1958 m. pabaigoje šeima grįžo į Lietuvą. Dirba Josvainių gimnazijoje, dėsto ne tik matematiką, bet ir dailę, dailės istoriją. Gaivindama labai senas ir gilias liaudies meno tradicijas, kuria klijuotus karpinius. 1981 m. Kėdainių krašto dailės darbų parodoje ji eksponavo pirmąjį savo kūrybos ciklą „Metų laikai“. Nemažai karpinių sukurta lietuvių liaudies dainų temomis. Be karpinių, A. Mackevičienė kartais eksperimentuoja, kurdama kompozicijas aliejiniais, akvareliniais dažais. Dar lipdo keraminius suvenyrus, ruošia sodų iš šiaudelių kompozicijas. Autorė kuria iki šiol, to moko ir rajono vaikus. Nuo 2010 m. vadovauja Kėdainių tautodailininkų draugijai.