J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Balsavimas
Balsavimas
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Projektų viešinimas
Projektų viešinimas
Trumpai apie seniūniją
Seniūnijos centras ir gyvenvietės, kaimai
Krakių seniūnija yra rajono vakarinėje dalyje, plotas  – 173 000 ha, gyvena 3 680 gyventojų Didžiausios  seniūnijos  gyvenvietės – Krakės,  Plinkaigalis,  Pajieslys,  Ažytėnai,  Meironiškiai.
Krakės – seniūnijos centras. Gyventojų skaičius – 642 (LGBS 2001). Miestelis nutolęs nuo Kėdainių 24 km, įsikūręs prie Smilgaitės upelio. Į miestelio centrinę aikštę subėga keliai iš Dotnuvos, Josvainių, Gudžiūnų, Kėdainių ir Pernaravos. 2011 m. patvirtintas Krakių herbas.

Šiuo metu Krakių seniūnijoje yra daugiau nei 60 apgyvendintų kaimų, kaip antai: Ambraziūnai, Antežeriai, Antkalnis, Ažytėnai, Ąžuolytė, Barkūnėliai, Barkūniškis, Čystapolis, Daržbalys, Deveikiškėliai, Deveikiškiai, Digraičiai, Diksiai, Donava, Dovydiškiai, Gaideliai, Girynė, Girdvainiai, Gudaičiai, Guptilčiai, Jankūnai, Jaugiliai, Jaugilka, Jurgaičiai, Keturkiemiai, Krakės, Kukoriškiai, Lenčiai, Maconiai, Mąstautai, Medininkai, Meironiškėliai, Meironiškiai, Milvydai, Mumaičiai, Norkūnai, Pajieslys, Pakarkliai, Pališkiai, Paskardžiai, Paskerdūmiukas, Paskerdūmys, Pašušvys, Patranys, Peštiniukai, Pilsupiai, Plaukiai, Plinkaigalis, Rėguliai, Rukai, Skirgailinė, Sutkūnai, Šilainiai, Šmotiškiai, Špitolpievis, Šulaičiai, Šulcava, Ustronė, Užvarčiai, Vailainiai, Vantainiai, Vosbučiai, Zembiškis, Žebgraužiai, Žitaičiai.
Dėl kolektyvizacijos sunaikinta apie 30 kaimų, kaip antai: Apirubiai, Apušrotas, Bagotiškiai, Beržytė, Černovka, Degimai, Gersonė, Girlaukis, Krymas, Liubokinė, Mikniūnai, Palainiškiai, Pališkėliai, Parezgys, Paropėlis, Pilsupėliai, Purvaičiai, Rezgiukai, Rimkai, Simoniškiai, Slabada, Šmotiškėliai, Tauginiškiai, Trakai, Vytautinė, Žalioji.
Krakėse veikia viena seniausių rajone M. Katkaus gimnazija, o seniūnijoje yra šios gimnazijos trys pradinio ugdymo skyriai (Meironiškio, Pajieslio, Plinkaigalio). Veikia kultūros centras bei du jo skyriai, biblioteka, pašto skyrius, vaistinės, ambulatorija, trys medicinos punktai, globos namai, kelios parduotuvės.
Seniūnijoje išplėsta vietinė pramonė ir amatai, be Krakių, dar yra Ažytėnų ir Pajieslio žemės ūkio bendrovės. Krakių bendrovė gamina ne tik žemės ūkio produkciją (įsteigti mėsos, pieno perdirbimo cechai), bet laiko ir sportinių žirgų, turi veislinių Lietuvos sunkiųjų arklių fermą.
Didžiausias seniūnijos turtas – Krakių, Šilainių, Pašušvio ir Dotnuvos miškų masyvai. Krakių miškas užima 1 737 ha plotą. Tai eksploataciniai miškai. Daugiausia juose auga beržai (43 proc.) ir eglės (43 proc.). Kur kas mažiau yra uosynų, ąžuolynų, drebulynų ir alksnynų. Vidutinis medynų amžius – 60 metų. Miškuose daug žvėrių ir paukščių.
Didžiausia upė – Šušvė, mažesni upeliai – Ažytė, Pečiupė, Jungila, Smilgaitė, Žiedupė, Šernupis.

Truputis istorijos

Krakių miestelis. Krakės  žinomos iš kryžiuočių kronikų nuo XIV amžiaus, pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Krãkė daugiskaitos (Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazės duomenys). Tačiau labai paplitusi legenda, kad vietovės vardas kilęs iš karosų, vadintų krakėmis, kurie nuo seno buvo auginami trijuose vandens malūnų tvenkiniuose. Pasak senųjų krakiškių, žuvys užaugdavo didumo „sulig paršeliais“.
1421 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Krakes padovanojo Žemaičių vyskupui Motiejui Trakiškiui. Nuo to laiko iki XIX a. Krakės buvo valdomos Žemaičių vyskupų. XV a. čia įkurtas vyskupo dvaras. Prie jo išaugo miestelis. 1478 m. jame buvo kelios gatvės ir bažnyčia. XV a. pradžioje istoriniuose šaltiniuose minimas Krakių pavietas. 1570–1592 m. čia klebonavęs vienas pirmųjų lietuvių raštijos pradininkų – Mikalojus Daukša įsteigė parapinę mokyklą. Tuo metu Krakės buvo žemaičių vyskupo miestelis, todėl čia lankydavosi daug svečių,  vyskupų. XVII a. vyskupas J. Tiškevičius čia dažnai lankydavosi, bažnyčiai padovanojo kelis paveikslus ir relikvijas. Be to, prie Krakių koplyčios įkūrė krikščioniškojo mokslo broliją, vieną iš pirmųjų katalikų organizacijų Lietuvoje. 1645 m. Krakėse įsikūrė Šv. Kotrynos ordino vienuolės. 1692 m. buvo pastatytas moterims vienuolėms vienuolynas ir prie jo bažnyčia. Vienuolynui sudegus, 1722 m. buvo pastatytas naujas, o 1768 m. pastatyta ir nauja bažnyčia.
1790 m. miestelis gavo turgaus ir mugių privilegiją. Tai labai pagyvino miestelio gyvenimą.
Po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo ir vienuolės, caro valdžia konfiskavo vienuolyno žemę.
1863 m. sukilime dalyvavo daug aplinkinių gyventojų, apie 800 vyrų, kuriems vadovavo T. Kušleika. Sukilimo metu gaisras sunaikino bažnyčią ir vienuolyną. Tad buvo pastatytas naujas vienuolynas už miestelio ribų, bet ir tas 1913 m. sudegė. Po to vėl buvo atstatytas. 1897–1908 m. statyta mūrinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Bažnyčia išdekoruota 1931 m., joje yra daug vertingų bažnytinio meno kūrinių.
Spaudos draudimo laikais (1864–1904 m.) krakiškiai garsėjo lietuviškos spaudos platinimu. 1905 m. revoliucijoje, anticarinėje demonstracijoje, vykusioje lapkričio 26 d., dalyvavo apie 5 000 krakiškių ir kitų apylinkių žmonių.
1906 m. Krakėse buvo įkurta dviklasė mokykla. 1914 m. Krakes vėl suniokojo gaisras, 1918 m. čia buvo įsteigta lietuviška valsčiaus savivaldybė ir įkurta lietuvių mokykla, o 1921 m. – žydų.

Tarpukario metais miestelis buvo valsčiaus centras, jis sparčiai augo, buvo gerai tvarkomas, išgrįstos centrinės gatvės, įvesta elektra. 1923 m. miestelyje jau gyveno 1 386 žmonės. Buvo dvi bibliotekos, paštas, policija, girininkija, medicinos ir veterinarijos punktai, bankas, elektros stotis, garinis malūnas, lentpjūvė, dvi odos dirbtuvės, saldainių fabrikas, 64 parduotuvės, du restoranai, kelios amatininkų dirbtuvės. 1926 m. prie vienuolyno įkurta nepilnamečių mergaičių auklėjimo įstaiga, 1927 m. – pradinė mokykla. Tuo metu miestelyje buvo 1 659 gyventojai, iš kurių 878 lietuviai ir 575 žydai.
Vokietmečiu – 1941 m. žydų tautos žmonės buvo sunaikinti, Peštiniukų kaime sušaudyti 1 125 žydai, atvežti iš Krakių ir kitų apylinkių.
Pokario metais Krakėse buvo įkurtas apylinkės ir kolūkio centras, vyko pasipriešinimo sovietinei valdžiai kovos, tad 1948 m. buvo uždarytas vienuolynas. 1959 m. miestelyje gyveno 1 047 žmonės.

Saugomos, lankytinos vietos
Seniūnijoje gausu archeologijos vertybių, kaip Plinkaigalio, Ambraziūnų, Vozbučių, Pilsupių piliakalniai, Plaukių, Vozbučių senkapiai. Be to, čia yra ir kitų žymių, lankytinų vietų. Tai Krakių ir Pajieslio bažnyčios (jose yra vertingų varpų ir šventų paveikslų), paminklinis akmuo sovietmečio represinėms aukoms, paminklas žuvusiems Lietuvos partizanams, paminklas Krakių mokyklos 400-ųjų metų sukakčiai, Krakių žydų kapinės, žydų žudynių vieta Peštiniukų kaime, 1831 m. sukilimo dalyvių kapai, memorialinis etnografo, liaudies švietėjo Mikalojaus Katkaus muziejus Ažytėnų kaime, jo kapas Lenčių kaimo kapinėse,  Lenkijos maršalo J. Pilsudskio senelės T. Pilsudskos kapas Pajieslio Švč. Mergelės Marijos, liūdinčiųjų guodėjos, bažnyčios šventoriuje, šv. Antano skulptūra Pašušvyje, Pašušvio parkas, Skinderiškio dendrologinis parkas.
Seniūnijos teritorijoje yra 6 draustiniai: Pajieslio geomorfologinis (478,2), Pašušvio kraštovaizdžio istorinis (184,2), Smilgos kraštovaizdžio botaninis (132,8 ha), Baublio ornitologinis (15,4 ha), Vozbučių botaninis-zoologinis (150,8 ha), Zembiškio miško botaninis (19,0 ha) ir Pilsupių atodanga.
Atgavus nepriklausomybę, Krakių seniūnijoje įsteigta nemažai kavinių, poilsio namų, turizmo sodybų, nes čia gražios apylinkės, ypač prie Šušvės upės. Ant Šušvės kranto stovėjęs XIX a. pab. vandens malūnas Viktoro Gaurilčiko rankomis renovuotas, rekonstruotas interjeras ir jame įkurti poilsio namai „Senas malūnas“. Labai patraukli poilsiavietė šioje seniūnijoje yra Jūratės ir Eriko Augustinavičių sodyba „Šušvė“. Namas ant Šušvės upės kranto, aplinkui gausu žalumos, daug lankytinų istorinių vietų, Plinkaigalio piliakalnis, o iki Kėdainių tik 30 km. Tai daugelio pamėgta vieta.

Seniūnijos žymūs žmonės
Mikalojus Daukša (1527 ar 1538–1613) – lietuvių raštijos kūrėjas, kunigas, humanistas. Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Tačiau jie daug svarbesni už anuos savo kalba, patriotinėmis idėjomis. Ne visi Daukšos darbai tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – J. Ledesmos „Katekizmo“ ir J. Vujeko „Postilės“ vertimas. „Postilė“ – stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas greta J. Bretkūno Biblijos vertimo. Manoma, kad M. Daukša taip pat išvertė į lietuvių kalbą bulę „In coena Domini” („Surinkimas gromatos […] Gregario trečio lieko popiežiaus”), 1588 m. išleido pamokslų rinkinį (homilijas).  Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių.
 Mikalojus Katkus (1852–1944)  – etnografas, literatas, liaudies švietėjas, „Aušros” rėmėjas, „Balanos gadynės“ autorius.
Spaudos draudimo laikais Krakių apylinkės garsėjo knygnešiais. Lietuviškas knygas čia platino knygnešiai J. Dalbokas, J. Jurevičius, V. Baltrus ir kt.
Krakių seniūniją taip pat garsina čia išaugusi aktorė Rūta Staliliūnaitė. Čia mokėsi prof. Laimutis Telksnys, kompozitorius Vygandas Telksnys, operos solistas Vincas Kuprys, nemažai kitų žymių kultūros ir mokslo veikėjų.

Kęstutis Kaltenis – Skinderiškio parko įkūrėjas. Šį parką Kėdainių rajone jis pradėjo tverti apleistoje ganykloje prie gražaus Šušvės vingio netoli savo gimtinės. Dabar šis unikalus gamtos kampelis, kuriame prigijo ir auga apie 1 300 rūšių, porūšių ir formų medžių bei krūmų iš įvairių Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos šalių, yra tapęs traukos centru. Čia lankosi ekskursijos iš visos šalies. Daug rūšių Lietuvoje buvo išauginta pirmą kartą. Šiuo metu Skinderiškio dendrologinis parkas užima 123 ha plotą.
1993 m. Kęstutis Kaltenis apdovanotas žymaus gamtininko, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus premija.
2011 m. įteikta  Viktoro Bergo premija (kurią yra įsteigusi Aplinkos ministerija ypač nusipelniusiems savo sistemos darbuotojams) įvertintas didžiulis Kęstučio Kaltenio atsidavimas savo profesijai, jo nenuilstamas triūsas..

Vytautas Ulevičius – medžio skulptorius, Tautodailininkų sąjungos narys, gyvenantis Krakių miestelyje. Savo skulptūrų yra padovanojęs  ne tik Krakių miesteliui, Panevėžio miestui, bet ir Kėdainių savivaldybei. Čia įrengtas menininko darbų muziejus. Skulptorius kuria ąžuolines skulptūras istorine, religine, gamtos tematika, laikydamasis liaudies tradicijų. Išskirtinis jo kūrybos bruožas – skulptūros gausiai papuoštos ištobulinta liaudies meno ornamentika.
Jo darbai garsina Lietuvą ir užsienyje. Vytautas Ulevičius du kartus karūnuotas medžio drožėjų Meistrų Meistru. Jam suteiktas pirmos klasės meistro-dailininko garbės vardas.