J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Apklausa
Apklausa
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Projektų viešinimas
Projektų viešinimas
Trumpai apie seniūniją

Seniūnijos centras ir gyvenvietės

Surviliškio seniūnija – mažiausia rajono seniūnija (plotas apie 83 km2), esanti Kėdainių rajono šiaurėje. Ji išsidėsčiusi Nevėžio žemupyje ir Nevėžio upės slėnyje. Svarbiausios upės: Nevėžis, Kruostas, Liaudė. 
Administracinis centras – Surviliškio miestelis, įsikūręs prie kelio Kėdainiai–Krekenava, dešiniajame Nevėžio krante. Dabar Surviliškio miestelio gyventojų skaičius – 376 (LGBS 2001), plotas – 96,0 ha.

Seniūnijai priklauso 26 kaimai: Bakainiai, Bališkiai, Berželė, Čireliai, Daškoniai, Dembnė, Gojus, Jogniškiai, Kalnaberžė, Kaukalniai, Kutiškiai, Lažai, Lomeikiškiai, Mociūnai, Močėnai, Pakruostėlė,  Pakruostė, Sirutiškis, Spigučiai, Sūriškiai, Surviliškis (k.), Urbeliai, Užupė, Vaidatoniai,  Vitėnai, Žirnenka.

Žmonės daugiausia užsiima žemės ūkiu (gyvulininkystė, javų auginimas), medienos apdirbimu. Pagrindiniai ūkio centrai – Surviliškis, Sirutiškis, Kalnaberžė.

Truputis istorijos

Surviliškio pavadinimas kilęs nuo kadaise jį valdžiusių didikų Survilų pavardės. Surviliškis istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1501 m., kai LDK Didysis kunigaikštis Aleksandras perleido Surviliškio dvarą Vilniaus vyskupo A. Taboro broliui Bartošui Taborui-Taboravičiui. Vėliau šis dvaras buvo perleistas Žemaičių vyskupui Martynui Lintfarui ir jo įpėdiniams. Dvaras vadintas karališkuoju. Miestelis išaugo prie dvaro.

Manoma, kad apie 1592–1597 metus Surviliškyje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1637–1640 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią. Dabartinė Nukryžiuotojo Kristaus bažnyčia iškilo 1791 metais. Ją pastatė tuometis klebonas Juozapas Žibartas su parapijiečiais. Jos stogą puošia barokiniai kriaušės pavidalo bokšteliai ir ornamentuoti kryžiai. Bažnyčioje yra keletas dailės paminklų, tarp kurių 1902 metais R. Švoinickio-Aleknos tapytas paveikslas „Marija sopulingoji“. 

Nuo 1703 m. Surviliškio miestelyje jau buvo rengiami turgūs, o nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. Carinės Rusijos metais Surviliškis priklausė Šventybrasčio, vėliau Apytalaukio valsčiui, kiek vėliau sudarytas ir Surviliškio valsčius.

Lietuvių tautinis judėjimas miestelyje pagyvėjo XIX a. pabaigoje, kai Surviliškio gyventojus lietuviškomis knygomis aprūpindavo knygnešiai. Už slaptų lietuviškų knygų laikymą namuose buvo teisiami Elžbieta Sereikaitė-Lukoševičienė ir jos brolis Jonas Sereika iš gretimo Pakruostės kaimo. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime surviliškiečiams atstovavo Petras Urbelis ir Petras Vaitkevičius. 1867 m. miestelyje gyveno 331 gyventojas. 

1921 m. miestelyje buvo 61 sodyba, gyveno daugiau nei 400 žmonių. Buvo pradinė mokykla, paštas, sveikatos bei veterinarijos punktai, vaistinė, „Aušros“ kooperatyvas, spirito varykla (Sūriškų dvare), veikė 9 parduotuvės. Buvo organizuojami kursai beraščiams, žemės ūkio ir kt. kursai. II pasaulino karo metais buvo sunaikinta buvusi nemaža žydų bendruomenė (apie 100 asmenų), o sovietmečiu daug žmonių ištremta. 1957 m. čia gyveno truputį daugiau nei 200 žmonių.

 XIX a. pab.–XX a. pr. Surviliškyje gyveno žymiausias Lietuvos kryždirbys Vincas Svirskis (1835–1916). Jis sukūrė daugiau kaip 200 įvairių kryžių ir paminklų. Skulptūrines formas jis padengdavo sodria spalva. Našiausias menininko kūrybos periodas siekia 20 metų ir apima 1888–1907 m. periodą Surviliškio apylinkėse. Kryžius V. Svirskio sukurtuose paminkluose užleidžia vietą meistriškai pačiame medyje išdrožtiems horeljefams, vaizduojantiems scenas iš Kristaus ir šventųjų gyvenimo. Skulptūrose ir horeljefuose vaizduojami populiarūs liaudyje šventieji: šv. Jonas krikštytojas, šv. Izidorius, šv. Florijonas. Primenantis kaimo žmones ir aplinką skulptūrų tipažas, apranga, apibendrintos figūrų formos suteikia kompozicijoms jaukumo ir daro jas įsimenamas, artimas liaudies dvasiniam pasauliui. Horeljefus iš visų pusių menininkas aprėmina ornamentiniais papuošimais – iš viršaus bokšteliai, o iš šonų – įvairiai profiliuotais bagetais. V. Svirskio formai visiškai nebūdingas natūralizmas, jam pakanka pagrindinės žmogaus povyzos schemos. Jis dirbo statutėles, jungdamas su pačiais kryžiais, t. y. šventieji bei angeliukai daryti iš vieno ir to paties medžio, tuo jos skiriasi nuo kitų mūsų liaudies skulptūrų. Dievdirbys kryžiaus kryžmos viduryje komponuodavo saulės pavidalo ornamentą, iš kurio spinduliai išsiskaido į visas puses. Taip pat jis mėgo šventuosius apsupti fantastiškais (ornamentiniais) rutuliais, tartum debesimis). Miestelio kapinėse skulptorius ir yra palaidotas.

Kitas nemažas kaimas – Kalnaberžė (1133,6 ha). Dvaras ir kaimas yra prie dešiniojo Nevėžio kranto, nutolęs į pietus nuo Surviliškio apie 6 km. Kalnaberžė pirmą kartą paminėta 1371m. H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Tais metais kalavijuočiai, niokodami Nevėžio vidurupį, nusiaubė Kalnaberžę, kronikoje vadinamą Calleberze. XVII a. čia stovėjo reformatų bažnyčia, nes kurį laiką Kalnaberžės žemes valdė Radvilos. Kalnaberžės dvaras nuo 19-o amžiaus pradžios priklausė grafams Čapskiams. Jie šalia dvaro įkūrė mišraus stiliaus parką. Jame buvo įrengtas nedidelis tvenkinys, įvažiavimo kelią supo mišrios mažalapės liepos ir paprastųjų uosių eilės. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys (mažalapės liepos, paprastieji klevai, paprastieji uosiai, ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, trapieji gluosniai, drebulės, paprastosios ievos, paprastosios pušys). Iš svetimžemių medžių ir krūmų čia auga vakarinės tujos, raudonieji ąžuolai, kvapiosios tuopos, pensilvaniniai uosiai, paprastosios alyvos, uosialapiai klevai, baltažiedžiai vikmedžiai… 1958 m. Kalnaberžės parkas paskelbtas saugomu valstybės, o 1986 m. – vietinės reikšmės gamtos paminklu. 

Po 1863 m. sukilimo E. Čapskis buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras atiteko generolui adjutantui S. J. Kušelevui, kuris jį pralošė kortomis Arkadijui Dmitrijevičiui Stolypinui. Jo sūnus – Piotras Stolypinas yra gerai žinomos žemės reformos autorius. Jis 1906 m. tapo jauniausiu Rusijos imperijos ministru, o dar po kelių mėnesių – premjeru. Į Kalnaberžę Rusijos premjeras dažnai atvykti jau negalėdavo, tačiau atšilus orams šiame dvare apsistodavo jo šeima. Pats P. Stolypinas Kalnaberžėje leido 1910 ir 1911 metų vasaras – dvare specialiai jam buvo įvestas telegrafas ir telefonas. Turtinga Stolypinų giminė turėjo ne vieną dvarą – tiek Rusijos platybėse, tiek Lietuvoje. Tačiau būtent Kalnaberžės dvarą jie itin vertino bei mėgo. Jame gimė P. Stolypino sūnus Arkadijus ir keturios (iš penkių) dukros. Tiek pats P. Stolypinas, tiek visi jo vaikai Kalnaberžę dažnai vadindavo tėviške, o gyvenimą joje – itin laimingu. 

Kalnaberžės dvaras buvo palyginti kuklus: nedidelis olandiško stiliaus dviejų aukštų pagrindinis gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, ilgas vienaaukštis akmeninis fligelis, parkas. Fligelyje buvo įrengta kontora, butai valdytojui, ūkvedžiui ir ekonomei, virtuvė, vežiko patalpa, arklidė bei ratinė. Pagrindinį namą Stolypinai iš esmės perstatė, įrengė vandentiekį ir kanalizaciją. Dvaro pastate buvo 16 kambarių. Didelę (maždaug 10 tūkst. knygų) biblioteką puošė iš Serednikovo dvaro Pamaskvėje atvežtos raudonmedžio spintos, kabinetą – šviesaus ąžuolo baldai, aptraukti Piotro motinos išsiuvinėtais audiniais, sienas – vertingi paveikslai. Palaipsniui į Kalnaberžę buvo sugabenta didžioji dalis vertingiausių Stolypinų giminės daiktų. 1902 metais P. Stolypinas skyrė vieną dešimtinę žemės ir 1,5 tūkst. rublių tam, kad būtų Kalnaberžėje įrengta liaudies mokykla su amatų skyriumi. 

Lietuvai tapus nepriklausomai, dvaro žemė atiteko valstiečiams, o dvarą 1923 m. nusipirko poetas Kazys Binkis. Tačiau greitai dvaras buvo praskolintas ir atiteko valstybei. Iš pradžių čia veikė nepilnamečių nusikaltėlių kolonija, po karo buvo beglobių vaikų namai, vėliau įkurta aštuonmetė mokykla. Dvaras perduotas naudoti labdaros ir paramos fondui IN CORPORE LT. Šiuo metu vykdomi pastato išorės remonto darbai. 

1950–1992m. Kalnaberžė buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 

Puikūs dvaro rūmai buvo ir Sirutiškyje. Sirutiškio dvaras tokiu pavadinimu žinomas nuo 1760 m., kai jį įsigijo bajoras Simonas Sirutis. Senąjį dvarą, kuris iki tol vadinosi Panevėžiu, naujasis šeimininkas pavadino savo pavarde. XIX a. Siručiams priklausė ir Šeteniai. Po Simono Siručio mirties jo turtus paveldėjo sūnus Mykolas. Viena iš jo dukterų Juzefa ištekėjo už Zigmanto Kunoto (jie yra Č. Milošo seneliai iš motinos pusės). Taip vedybų keliu Šeteniai atiteko Kunotams, o Sirutiškis – Komarovskiams. Jie XX a. pradžioje pastatė mūrinius dviejų aukštų secesinio stiliaus rūmus ir šalia įkūrė 6 ha dydžio parką.

Sovietmečiu čia buvo tarybinio ūkio valdyba. Dvaras atnaujinamas.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos

Kapinės prie Sirutiškio dvaro.

Antkapinis kryžius, kapinių centr. dalis, 11 m į v. nuo kapinių koplyčios v. fasado (Surviliškio mstl.).

Monumentalus kryžius su šv. Aloyzo ir šv. Onos horeljefais (Surviliškio mokyklos kieme).

Kapinės, kuriose palaidoti tarybiniai kariai (Surviliškio mstl.).

Kapai, 1992 m. perlaidoti Lietuvos partizanai (Surviliškio miestelio kapinės).

Akmeninė skulptūra, skirta dievdirbiui V. Svirskiui (Surviliškio miestelis, prie mokyklos).

Kryžius, aut. A.Gilius, skirtas Lietuvos Nepriklausomybei (Kalnaberžės kaimas).

Koplytstulpis (šalia kelio Kėdainiai–Surviliškis).

Monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (Pakruostės k.). 

Bakainių piliakalnis – tai vienas didžiausių ir gražiausių rajono piliakalnių, nuo kurio atsiveria puiki panorama. Šis Pilimi vadinamas piliakalnis yra Liaudės kairiajame krante. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešė kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje didelį kalną supylė. Iš trijų pusių piliakalnį supa upė, iš šiaurės saugo pylimas. Tai liudija, kad senovėje čia buvo gerai įtvirtinta piliavietė, 1372 m. minima kryžiuočių. XVIII a. čia buvo įsitvirtinę švedai. Datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Kalnaberžės piliakalnis – piliakalnis įrengtas Kruosto kairiajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Piliakalnį apardė arimai, pylimą – XX a. pradžioje kasinėję valstiečiai (liko duobė).  Piliakalnis datuojamas I tūkst. –II tūkst. pradžia.

Vaidatonių piliakalnis yra Kruosto ir jo intako Virškaučio kairiuosiuose krantuose esančiame aukštumos kyšulyje. Pylimas ir aikštelė apardyti čia buvusių kaimo kapinių (tebestovi medinis kryžius), šlaitai – erozijos. Piliakalnis žinomas ir Močėnų vardu. Piliakalnis datuojamas I tūkst. –II tūkst. pradžia.

Kruosto botaninis draustinis. Įsteigtas 1996 m. norint apsaugoti Kruosto upės slėnį ties Vaidatonių kaimu. Jo plotas 60,5 ha. Čia yra išlikę natūralių pievų su retaisiais augalais. Gausiai auga šilumamėgiai kserofitiniai augalai, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti augalai: dėmėtosios gegūnės ir šalmuotosios gegužraibės. Upelyje gyvena ūdros.

Mociūnų miško botaninis draustinis. Įsteigtas 1996 m. Mociūnų miške. Jo plotas – 10,9 ha. Saugomi išlikęs senas ąžuolynas su retomis augalų rūšimis – miškine dirse ir paprastuoju kardeliu.

Kėdainių rajone yra dalis Krekenavos regioninio parko (Kėdainių ir Panevėžio r.). Parkas įsteigtas 1992 m., plotas – 11 968 ha, draustiniai užima 37proc., rekreacinė zona– 2proc. Krekenavos regioninio parko dalies plotas Surviliškio seniūnijoje yra apie 296 ha.

Tradiciniai renginiai

 BAKAINIŲ PILIAKALNIS – POILSIO IR ŠVENČIŲ VIETA 

Vienas iš pagrindinių tradicinių renginių folkloro, liaudiškos muzikos ir amatų šventė „Po vasaros dangum“ jau 15 metų rengiamas ant Bakainių piliakalnio.

Bakainių piliakalnis yra Kėdainių rajone, Surviliškio seniūnijoje, Krekenavos regioniniame parke, upės Liaudies kairiajame krante, Bakainių kaime. Bakainių piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas. Krekenavos regioninio parko administracija, įgyvendindama teritorijos sutvarkymo projektą (2011−2014 m.), finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų, piliakalnį pritaikė ir neįgaliesiems lankytojams. 2017 m. gražiausių Lietuvos piliakalnių rinkimuose (iš 30 piliakalnių) Bakainių piliakalnis užėmė 7 vietą. Ant Bakainių piliakalnio buvo giedama Tautiška giesmė (projektas „Tautiška giesmė nuo 100 piliakalnių“ www.tautiskagiesme.lt), visame pasaulyje pasitinkant atkurtos Lietuvos šimtmetį.

Istoriškai susiklostė, kad Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną  2003 m. liepos 6 d. minėta ant Bakainių piliakalnio, kai Seimas kvietė Tautos vienijimosi sąšaukai („Piliakalnių šviesa“). Tęsiant tradiciją, augant bendruomenės narių, o ypač jaunimo susidomėjimui, ieškant naujų veiklos būdų ir formų, 2007 m. keitėsi ir šventės pavadinimas, ir pobūdis. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė ketverius metus šventėje dalyvaujantys liaudies meistrai ir amatininkai, kurie visus norinčius mokė amatų meistrystės paslapčių, o tai labai svarbu, siekiant išsaugoti liaudies papročius, istoriją ir tradicijas bei jų perimamumą.

Šventės „Po vasaros dangum“ vyksta Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – liepos 6 d. Nuo 2009 m. dalyvaujame akcijoje – „Tautiškos giesmės giedojimas su viso pasaulio lietuviais“. Kasmet vis daugiau jaunimo prisideda prie šios pilietinės akcijos. Smagu, kad vis daugiau jaunimo susipažįsta su liaudies muzika, liaudies dainomis ir senaisiais bei tradiciniais amatais.

VIENINTELĖ IŠLIKUSI TRADICIJA LIETUVOJE – VELYKINIS LAISTYMAS UŽUPĖJE 

Tai originaliausias, gilias tradicijas turintis renginys, antrą Velykų dieną vykstantis Kėdainių kultūros centro Surviliškio skyriaus aptarnaujamoje teritorijoje.

Šios tėvų, senelių ir prosenelių tradicijos puoselėtojai a. a. S. Jasiukas ir A. Berankis antros Velykų dienos ankstų rytą grodami apeidavo visus kaimo gyventojus, juos laistydami ir apšluostydami. S. Jasiukui išėjus Anapilin, tradiciją tęsia A. Berankis su šeima.

Kaimo gyventojai laistytojus vaišina margučiais, Velykų valgiais. Iš gyventojų surinkti margučiai bei kitos vaišės tą pačią dieną vykstančioje popietėje išdalinami skurdžiau gyvenantiems žmonėms – Kėdainių kultūros cento Surviliškio skyriaus vadovė Nijolė Dilkienė sukviečia užupiečius ir jų svečius į popietę „Kaip margutis rieda saulė“ prie bendruomenės centro. Skamba liaudiška muzika, susirinkusieji šoka, dainuoja, o mažieji užupiečiai ridena margučius. 

Už šią iniciatyvą, neleidžiančią sunykti unikaliai lietuvių tautos praeičiai, tradicijos puoselėtojams skirta nominacija „Už tradicijos puoselėjimą“, įteikti Lietuvos nacionalinio kultūros centro padėkos raštai. Velykinį laistymą kaip unikalų reiškinį filmavo Lietuvos ir užsienio televizijos.

VARNAĖDYNĖS 

Nuo 2004 m. Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyrius kartu su Kalnaberžės bendruomene ir Surviliškio seniūnija gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje kasmet rengia tradicines varnaėdynes.

Šventės rengėjai kaskart sugalvoja ką nors originalus  (apdovanojami originaliausių ir išradingiausių skrybėlių su varnos plunksna autoriai, aprangos kodo „Balta Varna“ kaukės nugalėtojos, šventę veda Dvaro ponai, koncertinę programą atlieka kviestiniai atlikėjai ir Kalnaberžės mėgėjų meno kolektyvai), tačiau pagrindinė šventės „priežastis“ niekada nesikeičia – varnaėdynių dalyviai vaišinami kepta, virta, troškinta varniena, kurios skonis, pasak ragavusiųjų, labai panašus į vištienos.

Taip Kalnaberžėje puoselėjamos dvarų laikus menančios tradicijos. Pasak varnaėdystės žinovo advokato Andriaus Gudžinsko, XIX a. pabaigoje ir XX pradžioje Kalnaberžės dvare gyvenęs carinės Rusijos monarchijos atstovas Piotras Stolypinas esą atgaivino seną varnų valgymo paprotį. Nevėžio pakrantėse buvo labai daug dvarų su puikiais parkais, kuriuose šeimininkavo varnos. Kalnaberžė – ne išimtis. Čia gyvenę dvarininkai jas medžiojo ir valgė.

 Informaciją padėjo parengti vyr. specialistė R. Švedienė ir Daugiakultūrio centro vedėja A. Pečiulytė.