J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Balsavimas
Balsavimas
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Struktūra ir kontaktai
Struktūra ir kontaktai
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Projektų viešinimas
Projektų viešinimas
Trumpai apie seniūniją
Seniūnijos centras ir gyvenvietės
Centras –  Vilainių kaimas. Kiti kaimai ir viensėdžiai: Aristavėlės k., Aristavos k., Bajėniškio k., Bublelių k., Bublių k., Daukainių k., Dilgių k., Dvarčininkų k., Gegužinės vs., Katkų k., Kėžių k., Melagių k., Pušinės vs., Skerdikų k., Stebulių k., Taučiūnų k., Užlukių k., Valkaičių k., Alksnėnų k., Būdų k., Girelės k., Lančiūnavos k., Medvėdų k., Milžemių k., Pliupų k., Puplaukių k., Rudžių k., Stasinės k., Stuobrių k., Zutkių k., Antapolio k., Apytalaukio k., Bičkų k., Džiugailų k. Galkantų k., Gineitų k., Laivelių k., Marijankos k., Melninkų k., Pagojo vs., Repengių k., Tiskūnų k., Vasariškių k., Juodkiškių vs., Ledų vs., Koliupės k., Bučionių k., Grąžčių k., Kūjėnų k., Lepšynės k., Norušių k., Peiksvos k., Šetenių k., Šlaitkalnio k., Šventybrasčio k., Zavišinės k., Užmiškio k.
Seniūnijoje gyvena apie 4 000 žmonių. Teritorija prasideda nuo Kėdainių miesto ir tęsiasi beveik iki Panevėžio rajono. Seniūnija išsidėsčiusi Nevėžio upės slėnyje. Didžiąją dalį užima dirbamoji žemė. Daug miškų: Lančiūnavos, Stebulių, Jaskaičių, Juodkiškių ir kt. Nemažai upių: Nevėžis, Malčius, Didysis Malčius, Alkupis, Žalasys, Kraujupė, Piltyna. Per teritoriją eina „Via Balticos“ magistralė, plentas per Šventybrastį į Panevėžį.

Truputis istorijos
Seniūnija įkurta 2001 m. birželio 1 d. iš naikinamos Aristavos seniūnijos ir dalies Kėdainių kaimiškosios seniūnijos.

Vilainiai – seniūnijos centras  žinomi nuo XVIII a. Čia buvo įsikūręs Kėdainių dvarui priklausęs palivarkas. Sovietmečiu Vilainiai labai išsiplėtė, buvo įkurtas Melioracijos institutas (nuo 2010 m. – Vandens tyrimų institutas, priklausantis LŽŪU).

Apytalaukis – nemažas kaimas, kuriame dabar gyvena daugiau nei 200 žmonių, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1371 a.  Istoriniuose šaltiniuose Apytalaukio dvaras minimas nuo XV a. 1587 m. dvaro savininkas Petras Šiukšta pastatė pirmuosius mūrinius rūmus.  Šiukštų giminė valdė dvarą apie 175 metus. Nuo 1756 m. dvarą ėmė valdyti Karpiai, o po 1809 m. – Tiškevičiai.
Naujas Apytalaukio dvaro istorijos etapas – apie XIX a. vid., kai jis atiteko grafams Zabieloms. Jie atliko dideles dvaro rūmų rekonstrukcijas.  Zofija Zabielienė pati projektavo miško stiliaus parką su tvenkinių sistema. Dvaro rekonstrukciją apie 1880–1900 m. vykdė Varšuvos architektas Karolis Kozlovskis. Rekonstruoti rūmai tapo neorenesansinio stiliaus. Apytalaukio dvaro sodyba – gana retas pavyzdys, kai itališko renesansinių vilų tipo rezidencija dera su ūkinių pastatų gausa.
 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, Zabieloms nieko nepalikta. II pasaulinio karo metais rūmai buvo apgadinti, apie 1952 m. atstatyti ir čia įkurdinti neįgalūs žmonės. Dvaro rūmuose buvęs medžiotojų baldų komplektas iš ragų 1947 metais buvo perduotas Kėdainių kraštotyros muziejui. Buvo ir daugiau vertingų dvaro ansamblio  pastatų: arklidės, svirnas, pavėsinė ir kt. Iki šių dienų dar išlikusi puošni mėsos rūkykla, šunidė, fontanas, kumetyno pastatas. Dabar ruošiamasi parką atkurti, rūmus atstatyti ir visą kompleksą pritaikyti turizmo reikmėms.

Apie pusę kilometro į šiaurę stovi išvaizdi Apytalaukio  Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Jos statyba prasidėjo 1635 metais ir užtruko gana ilgai.  Joje persipina renesanso ir baroko stiliams būdingi architektūros bruožai. Interjere vyrauja plastiškos barokinės linijos ir klasicizmui būdingos detalės, sąveikaujančios su liaudiškomis drožybos meno tradicijomis.

Kitas nemažas kaimas – Lančiūnava. Čia gyvena daugiau nei 600 žmonių, daug jų užsiima daržininkyste. Apylinkėse plyti Lančiūnavos ir Šventybrasčio miškai. Išlikusi dvaro sodyba su parku. Dvaras žinomas nuo XVI a. Jį karalius Žygimantas Augustas buvo padovanojęs italų kilmės dvarininkui Piotrui Kognovickiui. Jo giminė dvarą valdė daugelį metų. Ypač sparčiai dvaras kurtas apie 1820 m. – buvo statoma daug pastatų. XIX a. pabaigoje pastatyti nauji dvaro rūmai. Vidų puošė prabangūs baldai, kilimai, veidrodžiai, neorenesansiniai ir neobarokiniai židiniai ir krosnys, ginklų ir giminės paveikslų kolekcijos. Lančiūnavos dvaras – vienas raiškiausių istorizmo sodybinių ansamblių, kur persipina neoklasicizmo, neogotikos, eklektinio romantizmo stilistika. Rūmus supa 5 ha dydžio  mišrios kompozicijos parkas. Iš ūkinės paskirties pastatų  originalia architektūra išsiskiria ledainė ir kalvė  Po 1918 m. dvaras atiteko Zofijai Zabielienei. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, įkurta dvimetė žemės ūkio mokykla, vėliau – žemės ūkio technikumas. Dabar rūmai apleisti, laukia remonto.

Lančiūnavos Šv. Kazimiero bažnyčia. 1883 metais buvo pastatyta dvaro koplyčia – mauzoliejus, atvira visiems dvaro žmonėms. Apie 1930 metus buvo nugriauta šventoriaus tvora su puošniais varteliai. Po 1940 metų bažnyčia tapo parapine. Apie 1960 metus bažnyčia buvo uždaryta ir joje įrengta kino salė. Ši bažnyčia – vertingas sakralinis pastatas, kuriam žaismingumo teikia iš toli matomas viršutinis bokšto tarpsnis su originaliai sukomponuotomis angomis ir fasadus pagyvinantys kampiniai bokšteliai. Spalvinga akmens mūro faktūra, kontrastingai derinama su baltai tinkuotomis detalėmis, primena liaudiškos statybos tradicijas. Bažnyčia atkurta 1991 metais.

Turtingas buvo ir Aristavos dvaras, nuo seno valdęs šešis kaimus ir du kaimelius. Šalia buvo Aristavėlės dvaras. Šio dvaro pastatas medinis, šiuo metu yra perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų ir baigiamas atstatyti.

Toliau į šiaurę Šeteniai, kuriuose 1911 metais gimė ir vaikystę praleido poetas, eseistas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas. Gimtųjų vietų vaizdai ir nuotaika labai gerai atspindėti rašytojo 1955 metais išleistame romane „Isos slėnis“. Č. Milošo seneliai iš motinos pusės buvo LDK bajorai Kunotai. Dvaro pastatas neišlikęs, atstatytas dvaro svirnas, kuriame įkurtas Česlovo Milošo kultūros centras.

Labai  gražu yra Šventybrastyje. Čia, Nevėžio pakrantėje, prie Brastos upelio, augantys seni dideli ąžuolai – botaninis gamtos paveldo objektas. Kalbama, kad ten, kur dabar stovi Šventybrasčio bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, apaugusi ąžuolais. Yra 1863 m. Sukilėlių slėnis ir kapinės, taip pat Č. Milošo senelių Siručių kapas. Nuo bažnyčios Nevėžio šlaitu besileidžiantys laiptai veda prie Nepriklausomybės paminklo, kurį 1937 m. sukūrė skulptorius Kostas Rameika. 1989 m. pavasarį žmonės paminklą atkasė, restauravo ir vėl pastatė toje pačioje vietoje.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos
Dvaro rūmai Lančiūnavoje ir Apytalaukyje; Česlovo Milošo ir Juozo Urbšio gimtinė Šeteniuose; Apytalaukio, Lančiūnavos, Šventybrasčio bažnyčios.

Šventybrasčio kraštovaizdžio-istorinis draustinis. Įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti didelę istorinę ir gamtinę vertę turinčią vietovę su visais jos komponentais: kaimu, kapinaitėmis, ąžuolais – gamtos paminklais, Nevėžį su intaku, pušynėliu, pelke, natūraliomis pievomis. Draustinis prasideda ties Kruosto ir Nevėžio upių santaka ir tęsiasi iki Panevėžio rajono ribos. Jo plotas 774,3 ha. Draustinyje auga į  Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, tai būtų: tamsialapiai skiautalūpiai, mažosios gegužraibės, paprastieji kardeliai. Aptinkama ūdrų.
Šventybrasčio ąžuolai (5) (botaninis objektas). Auga Šventybrasčio kaime, ant Nevėžio kranto, prie Brastos upelio. Iš jų šiandien yra išlikę keturi medžiai, kurių aukštis 21–24 m, o skersmenys – 1,2–1,8 m. 1960 m. ąžuolai paskelbti gamtos paminklais, o 1987 m. priskirti prie respublikinės reikšmės gamtos paveldo objektų. Nuo 2002 m. gruodžio 20 dienos valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.
Lančiūnavos miško 42 kv.–Dovydų miško botaninis draustinis. Įsteigtas 1996 m. šimtamečio etaloninio uosyno apsaugai. Draustinyje auga vyriškosios gegužraibės, retažiedės miglės, statieji atgiriai, paprastieji kardeliai. Plotas 40,4 ha.
Lančiūnavos ąžuolas (botaninis objektas). Šis 29 m. aukščio ir 1,4 m skersmens ąžuolas auga Kėdainių miškų urėdijos Lančiūnavos girininkijos Lančiūnavos miške. 1960 m. ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paveldo objektų. Nuo 2002 metų gruodžio 20 dienos valstybės saugomas gamtos paveldo objektas.

Žymūs, seniūniją garsinantys žmonės
1919 m. vasario 9 d. Taučiūnų kaime pirmasis žuvo už Lietuvos laisvę kovojęs savanoris Povilas Lukšys (jam yra paminklas Taučiūnų kaime).
1896 m. Šetenių kaime gimė Juozas Urbšys, Lietuvos Respublikos diplomatas, paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras.
1911 m. Šeteniuose gimė Nobelio premijos laureatas rašytojas, poetas ir eseistas Česlovas Milošas.

Informaciją padėjo parengti savivaldybės vyr. specialistė R. Švedienė ir  Daugiakultūrio centro vadovė A. Pečiulytė