Panašu, kad jei dar nesakome vaikui „paimk pinigų kefyro pirkimui ir piniginę pinigų sudėjimui“, tai greit sakysime, nes kažkodėl kalboje reikia nereikia vis labiau įsigali veiksmažodinių daiktavardžių naudininkai.

Vietoj „pirkimui“, „perdirbimui“, „išsinešimui“ ir pan. gerokai gražiau, paprasčiau ir trumpiau rašyti ar sakyti „pirkti“, „perdirbti“, „išsinešti“ ir pan.

Ne „gaminį grąžino perdirbimui“, o „perdirbti“.

Ne „pastatą atidavė eksploatavimui / eksploatacijon“, o „eksploatuoti“, o dar geriau – „naudoti“.

Ne „neužtenka vaistų ligonių gydymui“, o „ligoniams gydyti“.

Ne „šluota kiemo šluojimui“, o „kiemui šluoti“.

Ne „siunčiame protokolą jūsų žiniai ir vykdymui“, o „jums susipažinti ir vykdyti“.

Ne „nupirkau mėsos kepimui“, o „kepti“.

Ne „siūlome kavos išsinešimui“, o „išsinešti“, „išsineštinai“ arba „išsineštinės kavos“.

Ne „telefonas pasiteiravimui“, o „telefonas pasiteirauti“ arba dar kitaip – „informacijos telefonas“, „pasiteiravimo telefonas“, „pasiteirauti galima telefonu“.

Ne „pirkau baldus išsimokėjimui“, o „išsimokėtinai“.

Ne „vieta rūkymui“, o „vieta rūkyti“.

Taigi, kai yra paskirtis su aiškiu tikslo atspalviu, vengtini veiksmažodinių daiktavardžių (ypač su priesaga – imas (-ymas) naudininkai. Tokie junginiai per daug plinta, kalbą sunkina ir kanceliarina.

Kartais, kai bendratis atrodo nelabai tinkama, galbūt reiktų sakinį visai kitaip suformuluoti, pvz., sakinį „Teksto supratimui pateikiame keletą pratimų“ galima taisyti taip: „Pateikiame keletą pratimų tekstui suprasti“ arba „Kad tekstas būtų suprastas, pateikiame keletą pratimų.“

Pastaba. Tačiau sakome ar rašome: „lėšos švietimui“, „sveikatos draudimui“, nes čia priesagos -imas daiktavardis labai sukonkretėjęs. Taip pat priesagos -imas daiktavardis vartotinas, kai šalia yra konkretinamasis pažyminys, pvz.: „Projektą gavome antram svarstymui“, „Nutarimas pateiktas pirmam balsavimui.“

Dar vienas svarbus dalykas dėl naudininko vartojimo: jeigu daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi paskirties nereiškia, bet eina sudėtiniu tariniu, naudininkas nevartotinas, pvz.: Neturiu noro riešutų krimsti (kokio noro? – riešutų krimsti, ne riešutams krimsti ir juo labiau ne riešutų krimtimui.

O jeigu daiktavardis gana konkretus ir jo linksnis su bendratimi aiškiai reiškia paskirtį, reikia naudininko, pvz.: Neturiu stiprių dantų riešutams krimsti (dantų kam, kuriam tikslui, kokiam reikalui? – riešutams krimsti).

Be to, šiuo atveju dantys yra priemonė, o noras tik prielaida.

Taigi – jei akcentuojama paskirtis, priemonė – naudininkas, jei ne – galininkas.

Pvz.: ne „davė įsakymą tiltui statyti“, o „tiltą statyti“. Kokį įsakymą, ką įsakė? – tiltą statyti.

Tačiau „davė rąstų tiltui statyti“(ne „rąstų tiltą statyti“ ir ne „tilto statymui“), nes rąstai yra priemonė, jie skirti tam reikalui, tad naudininkas tinka.

(Įsakymas – tiltą statyti, rąstai – tiltui statyti.)

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja

(Remtasi J. Šukio knyga „Kalbos kultūra visiems“ (2006, Kaunas)