- Kėdainių rajonas išsidėstęs vidurio Lietuvoje, užima 167 700 ha plotą. Kėdainių miestas, miesteliai, gyvenvietės ir kaimai užima 4 400 ha, pramonės objektai ir keliai – 3 400 ha, žemės ūkio plotai – 109 275 ha: iš jų ariama žemė – 101 536 ha, nusausinti drenažų plotai – 97 778 ha, miškai – 39 700 ha, vandenys – 4 200 ha, kitos paskirties plotai – 6 725 ha.
- Rajono centras Kėdainiai – vienas seniausių Lietuvos miestų, kurio senamiestis paskelbtas urbanistikos ir archeologijos paminklu. Mieste gyvena 22 677 gyventojai, rajone – 45 285 gyventojai.
- Kėdainiai įsikūrę ant abiejų Nevėžio upės krantų. Miestą kerta geležinkelis, šalia miesto eina tarptautinė Via Baltica magistralė.
- Kėdainių rajono plotas – 1 677 kv. km., miesto teritorijos plotas – 26, 97 kv. km.
- Kėdainiai garsėja chemijos ir maisto perdirbimo pramone, gerai išvystyta infrastruktūra, rajonas – išvystytu žemės ūkiu.
- Kėdainių rajonas – lygumų, upių ir slėnių kraštas. Vietos gyventojų ir svečių mėgiamas Skinderiškio dendrologinis parkas, 1863 metų sukilėlių slėnis ir senosios kapinės Šventybrastyje, 1863 metų sukilimo muziejus ir Tėvo Stanislovo unikalios kolekcijos Paberžėje, Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šušvės kraštovaizdžio draustinis.
- Kėdainių krašte kilęs garsus Lietuvoje dievdirbys Vincas Svirskis, Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kalbininkas Kazys Ulvydas.

Rajono geografinė padėtis

Nevėžio žemuma prie Labūnavos (nuotr. Vaido Špečkausko)

Kėdainių rajonas išsidėstęs vidurio Lietuvoje plytinčioje Nevėžio žemumoje. Ją suformavo paskutinio apledėjimo ledynas, pasitraukęs iš Lietuvos maždaug prieš 13 tūkstančių metų. Nevėžio žemumą sudaro 100 kilometrų ilgio ir 40–70 kilometrų pločio ledyno nuskobta dubuma, kuri įsispaudusi tarp Aukštaičių aukštumos rytuose ir Žemaičių aukštumos vakaruose. Šiaurėje ši dubuma siekia Lėvens upę, pietuose Nemuną ir yra trijų lygių: 80–90 m virš Baltijos jūros iškilusį viršutinį lygį ir Traupio dugninę moreną, 70–80 m iškilusį siaurą vidurinį lygį ir 65 m iškilusį apatinį lygį. Pastarasis užima didžiausią Nevėžio žemumos plotą. Jis apklotas smėliu, priesmėliu ir priemoliu, nes buvo ilgiausiai apsemtas didelio prieledyninio baseino. Rytuose ir vakaruose žemumą įvairina 75 m virš Baltijos iškilusios kalvos ir gūbriai, kuriuos suformavo dvi šoninės ledyno plaštakos. Daugiausia tokių kalvų ir gūbrių yra kairiojoje žemumos pusėje apie Lančiūnavą, Šėtą, Pagirius, Truskavą, Anciškį. Dešiniojoje žemumos pusėje šie gūbriai apardyti, iš jų likę riedulingi ruožai, kuriuos vagoja Liaudė, Smilga, Šušvė, Aluona, darydamos staigius vingius.
Nevėžio žemumą raižo 89 intakai ir tik 5 iš jų – Nevėžis, Šušvė, Dotnuvėlė, Obelis ir Juosta – ilgesni kaip 50 kilometrų. Beveik visi intakai suteka į pagrindinę žemumos arteriją Nevėžį, šeštą pagal ilgį (208,7 kilometrai) Lietuvos upę. Iš kitų upių Nevėžis išsiskiria lėta tėkme, nes jo vidurupis ir žemupys nuolaidus į pietus, o žemuma žemėja į šiaurę. Šis reiškinys susijęs su ledynmečio pabaiga, kai prieledyninio baseino vandenys prasiveržė į Nemuną ir pradėjo gremžti Nevėžio vagą tarp Sanžilės žiočių šiaurėje ir Babtų pietuose. Pasitraukus ledynui, keletą Nevėžio intakų pagrobė Mūša, o Nevėžis įsirėžė į paviršių. Taip upė tapo panaši į gilų vingiuotą kanalą, tekantį priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi.
Upės vardą garsus istorikas ir publicistas Mykolas Balinskis kildina iš lietuviško žodžio „vėžys“; todėl Nevėžis reiškia negausingą vėžiais, nevėžingą upę. Kalbininkas Kazimieras Jaunius teigia Nevėžio vardą kilusi iš indoeuropiečių kalbos šaknies „vaagh“, reíškiančios rėkti, šaukti, ūžti, ošti. Taigi, Nevėžis reiškia neošiančią, ramią upę. Kiti kalbininkai vietovės vardą kildina iš asmenvardžio Kėdainis. Pastarasis kilęs iš veiksmažodžio „kėdoti“ – sklaidyti, vartyti, kėtoti (skeryčioti, skėsčioti).
Nevėžio upynas beveik simetriškas: dešinioji jo pusė užima 43 procentus viso ploto, kairioji pusė – 57 procentus. Upynui priklauso ir dalis Žemaičių aukštumos plynaukštės, kurią vagoja didžiausias Nevėžio intakas Šušvė. Nevėžio upyno reljefo aukščių skirtumas gana didelis, aukščiausia vieta iškilusi 184 m virš Baltijos, žemiausia vieta – 20 m. Nevėžis skrodžia visus žemumos lygius: viršutiniame lygyje sruvena 47 kilometrų ilgio ir 3–4 m pločio ištiesintu kanalu, teka Šventosios link vedančiu senslėniu; viduriniame ir apatiniame lygiuose vingiuoja 700–1000 m pločio ir 15–20 m gylio (žemupyje 50 m gylio) senslėniu, paįvairinto plačiomis salpomis, terasomis ir intakų supiltais sąnašų kūgiais. Teigiama, kad ant šių sąnašų kūgių žalvario, geležies ir ankstyvojo feodalizmo laikais būta įtvirtintų sodybų, alkų, kapinių. Ant vieno 700 m ilgio ir 700 m pločio kūgio, tarp Smilgos upės šiaurėje ir bevardžio upokšnio pietuose, XIV amžiaus pradžioje įsikūrė nedidelis sodžius, kuris XV amžiaus viduryje išaugo į didelę gyvenvietę. Ją XV amžiaus, pabaigoje lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas pavadino oppidum Kieidany (lot. miestelis Kėdainiai).
Nevėžio upynas sezoniškas. Vidurvasary Nevėžis ir intakai vandenis plukdo kelis kartus mažiau nei pavasarį. Upes menkai maitina požeminiai vandenys, kurių plonoje žemumos priemolio dangoje nėra daug. Todėl Nevėžio upynas priklauso nuo kritulių, o jų žemumoje, kaip visoje vidurio Lietuvoje, iškrenta mažiau nei kitose Lietuvos regionuose. Per pavasario potvynius ir gausesnes liūtis Nevėžis stipriai patvinsta ir palieka organinėmis medžiagomis bei azotu prisotinto našaus dumblo. Derlingas ne tik slėnis, bet ir visa Nevėžio žemuma. Dirvožemiai čia, dėl didelio dirvodarinių uolienų karbonatingumo ir trumpesnio plaunamojo laikotarpio, išplauti negiliai, iliuvinis ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemio horizontas slūgso perpus mažesniame gylyje nei kitose Lietuvos vietose. Ties šiuo horizontu susilaiko vanduo, sukeldamas pašlapimą net ir po nedidelio lietaus. Būtent todėl Nevėžio žemumoje daug velėninių glėjinių dirvožemių, kurie vyrauja vidurinio lygio ir didesnėje apatinio lygio žemumoje, daugiausia kairiojoje jos pusėje.
Dešinioji žemumos pusė drenuojama geriau, čia natūraliai drėkinamų vietų yra mažiau. Plokščiuose plotuose vyrauja velėniniai jauriniai ir velėniniai glėjiniai dirvožemiai, o ant iškilių priesmėlio ir lengvo priemolio kalvų susidarę derlingiausi visame Lietuvos kraštovaizdyje velėniniai karbonatiniai dirvožemiai. Keičiantis klimatui, jie išsaugojo visas gerąsias fizines savybes: turi daug azoto, fosforo, kalcio ir magnio. Šie dirvožemiai taip pat išsaugojo puikią struktūrą, naudojant lydiminę ir ariamąją žemdirbystes.
Nevienodos sudėties dirvožemiai lėmė ir Nevėžio žemumos augmenijos įvairovę.
Viršutinio lygio žemuma yra miškingiausia. Lėno, Taujėnų ir Siesikų miškuose veši drebulynai su eglių, ąžuolų ir rečiau beržų priemaiša. Kadaise juose augo eglynai su plačialapių priemaiša. Vidurinio lygio žemumoje vyrauja eglynai su plačialapių priemaiša, nedidėlės šilagirių ir girių augimvietės. Nemaži jų plotai driekiasi apie Pernaravą, Krakes, Bajėnus, Svilius, Paliepius, Dotnuvą. Pietuose miškingą vidurinio lygio žemumos juostą užbaigia Karalgirio, Padauguvio ir Padauguvėlės miškai. Kairioji vidurinio lygio žemumos pusė mažiau miškinga, čia dunkso Lančiūnavos, Dovydų, Pasiekų, Laukagalio, Vaiškonių, Pauslajo miškai. Seniau juose augo eglynai, dabar jų vietą užėmę drebulynai ir beržynai.
Apatinio lygio žemumoje apie Babtus, Vandžiogalą, Kėdainius, Surviliškį, Šėtą, Lančiūnavą, Anciškį auga ąžuolynai. Jie Nevėžio žemumoje išplito maždaug prieš 8 tūkstančius metų ir čia karaliavo daugiau kaip 6 tūkstančius metų. XV–XVI amžiuje ąžuolynai Nevėžio žemumoje sudarė 20–25 procentus miškų masyvo, dabar jų tėra tik 2 procentai. Didelė medienos ir ypač ąžuolų paklausa Europos rinkose skatino miškų kirtimą ir eksportą. 1547 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto nurodymu buvo paskelbtas miško eksporto valstybinis monopolis: prie kelių ir plukdymui tinkamų upių buvo steigiamos muitinės-kamaros, gerinama girių apsauga nuo savavališkų kirtimų bei eksploatacijos. Tais pačiais metais Saločiuose prie Mūšos buvo įsteigta pasienio muitinė per kurią buvo reguliuojamas miško eksportas į Mintaują (dabar Jelgava) ir Rygą.

Kėdainių krašto muziejaus informacija