Kėdainiai XV a. – privatus miestas

Kėdainiai pradėjo augti nuo XV a. vidurio, amžiaus pabaigoje tapo regioninis prekybos centras ir buvo vadinami Kieidany Keidaini, Keidonek. Kėdainių augimui įtakos turėjo keletas svarbių priežasčių: 1) patogi geografinė vieta; 2) derlingas Nevėžio slėnis ir žaliavos turtingi apylinkių miškai; 3) prekybos keliai, ėję per Kėdainius; 4) laivybai tikęs Nevėžis; 5) svarbių prekybos centrų – Vilniaus ir Kauno artumas; 6) garsios Europoje prekybinės sąjungos Hanzos ir vietinių pirklių veikla. Nemažos įtakos Kėdainių augimui turėjo tai, kad jie nuo XV a. vidurio tapo didikų Radvilų nuosavybė. Radvilos, siekdami ekonominių ir politinių interesų, skatino savo valdų, taigi ir Kėdainių, ūkinę veiklą bei plėtrą.
Pirmasis Kėdainių savininkas buvo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Kazimiero Jogailaičio dvarų maršalas Radvila Astikaitis. Jam Kėdainius apie 1447 metus dovanojo Kazimieras Jogailaitis. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Radvila Astikaitis kairiajame Nevėžio krante įsteigė dvarą. Į šiaurę nuo dvaro, už Varlupio upelio, ant aukštos Nevėžio kalvos, panašios į piliakalnį, buvo pastatyta gotikinio mūro Šv. Jurgio bažnyčia. Tiksli bažnyčios statybos data nėra aiški, tačiau architektūra liudija, kad ji statyta XV a. II pusėje, maždaug 1460–1480 metais. Įsteigus dvarą ir pastačius bažnyčią, kairiojoje Kėdainių pusėje susiformavo administracinis ir religinis centras. Šios pusės miestelėnų namai, krautuvės ir smuklės stovėjo prie vieškelių, ėjusių į Vilnių, Kauną, Krekenavą ir Šėtą. Tuo laiku kairioji Kėdainių pusė buvo linijinio plano ir užėmė apie 10 ha plotą.
Dešiniojo Kėdainių pusė buvo didesnė, maždaug 25 ha. Ji augo ir plėtėsi plačiame Nevėžio slėnyje. Čia kūrėsi paprasti miestelėnai, amatininkai ir pirkliai, laikinai apsistodavo keliaujantys pirkliai, valstybiniai pareigūnai, kariuomenės daliniai ir kt. Pradžią šiai pusei davė minėtas kaimas, kuris nuo XV a. I pusės augo ir plėtėsi vakarų kryptimi trimis keliais: prie Vilniaus– Raseinių kelio (dabartinių Didžiosios ir Vilniaus gatvių), Karaliaučiaus kelio (dabartinės Josvainių gatvės) ir Kauno–Rygos kelio (dabartinės Smilgos gatvės). Pastarojo kelio pašonėje XV a. II pusėje buvo suplanuota stačiakampė 110 x 60 m dydžio Senosios rinkos turgaus aikštė, kuri iki XVI a. pabaigos buvo pagrindinė Kėdainių turgavietė.
Miestelėnai gyveno stačiakampio plano sodybose, kurios galais šliejosi prie minėtų kelių ir prie turgaus aikštės. Sodybos buvo aptvertos žabų arba lentų tvoromis. Tarp jų buvo padaryti dviejų metrų pločio perėjimo takai, panašūs į skersgatvius. Sausesnėse vietose šios gatvelės buvo negrįstos, o drėgnesnėse – klotos žabais ir lentomis. Sodybų priekyje stovėjo stačiakampiai mediniai namai, suręsti iš tašytų spygliuočių medžių. Namai buvo vieno aukšto, dvišlaičiais stogais, apdengti šiaudais arba malksnomis. Už namų, sklypų gilumoje, stovėjo amatininkų dirbtuvės ir ūkiniai pastatai: tvartai, klėtys, svirnai ir kt.
Didesnė miestelėnų dalis vertėsi žemdirbyste, augino gyvulius, žvejojo ir atlikinėjo prievoles dvarui. Todėl Kėdainiai turėjo daugiau kaimo nei miesto bruožų. Amatininkai daugiausia vertėsi odos apdirbimu, puodų žiedimu ir miestelėnų daugumos nesudarė. Tiesa, tarp jų buvo kalvių, batsiuvių, siuvėjų, dailidžių ir kirpėjų.