Miesto ir rajono vizitinė kortelė
Kėdainiai – rajono centras, vienas seniausių Lietuvos miestų, kurio senamiestis paskelbtas urbanistikos ir archeologijos paminklu. Mieste gyvena per 30 tūkst. gyventojų.
Kėdainiai įsikūrę prie vaizdingos Nevėžio upės. Miestą kerta geležinkelis, šalia miesto praeina tarptautinė Via Baltica magistralė.
Bendras Kėdainių rajono plotas – 167,7 tūkst. ha, miesto teritorija užima 4,4 tūkst. ha.
Kėdainiai garsėja chemijos ir maisto perdirbimo pramone, rajonas – gerai išvystytu žemės ūkiu.
Kėdainių rajone gyvena per 60 tūkst. gyventojų, iš jų 92 proc. lietuvių, 5 proc. rusų, 0,9 proc. lenkų ir 2,1 proc. kitų tautybių gyventojų.
Kėdainių rajonas – lygumų ir upių kraštas. Vietos gyventojų ir svečių mėgiamas Skinderiškių dendrologinis parkas, 1863 metų sukilėlių slėnis ir senosios kapinės Šventybrastyje, 1863 metų sukilimo muziejus ir Tėvo Stanislovo unikalios kolekcijos Paberžėje, Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šušvės kraštovaizdžio draustinis.
Iš Kėdainių krašto kilęs garsus Lietuvoje medžio drožėjas, dievdirbys Vincas Svirskis, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kalbininkas Kazys Ulvydas ir kiti kraštą garsinę ir garsinantys žmonės.
Geografinė padėtis
Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Ši žemuma eina plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma. Ji dar vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje lyguma prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, tęsiasi iki Nemuno, nuo jo pasuka į vakarus ir nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvą. Lygumoje nedaug ežerų, bet gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais. Tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina monotonišką lygumos gamtovaizdį.
Per patį lygumos vidurį iš šiaurės į pietus vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Iš kitų Lietuvos upių Nevėžis skiriasi lėta ir ramia tėkme. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, mat Nevėžis teka priešinga lygumos paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors lygumos paviršius žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus - į Nemuną. Šis upės ypatumas aiškinamas tuo, kad kai kurios Nevėžio atkarpos susiformavo prieledyninių baseinų vandenims prasiveržus į pietus, į tais laikais savo vagą pradėjusį gremžti Nemuną. Vėliau, maždaug prieš 12 800-12 300 metų ledynams traukiantis į šiaurę, lygumos paviršius pasidarė nuolaidus šiaurės link, bet Nevėžis savo krypties jau nebepakeitė – tekėjo, kaip ir tekėjęs, į pietus, aukštėjančio lygumos paviršiaus kryptimi.
Nevėžį senieji krašto gyventojai įvardijo upę, kurioje nėra vėžių. Kalbininkai upės pavadinimą kildina iš sanskrito žodžio „vaagh“, kuris reiškia „ūžti”, „šniokšti”. Upė apibūdinama pridėjus prie šio žodžio neiginį „ne” – „nevaaagh“ – „neūžti“, „nešniokšti“. Iš tiesų Nevėžis neūžia ir nešniokščia, teka ramiai ir tyliai: vingiuoja per Kėdainių kraštą 50 km, dalija jį ir didesnę lygumos dalį į kairę ir dešinę puses. Istoriniais laikais abi Nevėžio pusės priklausė dviems pagrindinėms Lietuvos sritims – Žemaitijai ir Aukštaitijai: dešinioji pusė priklausė Žemaitijai, o kairioji Aukštaitijai, anuomet dažniau vadinamai Lietuva. Nuo Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki jos padalijimo XVIII a. pabaigoje abi sritys išlaikė etninius savitumus, administracines ir konfesines ribas bei politines privilegijas. Todėl anuomet vadinama „Lietuva už Nevėžio” pabrėžė abiejų sričių skirtingumą ir jas ribojančio Nevėžio ypatumą.