J. Basanavičiaus g. 36, 57288 Kėdainiai
Pradžia
Pradžia
Gyventojų apklausa
Gyventojų apklausa
Teisinė informacija
Teisinė informacija
Veiklos sritys
Veiklos sritys
E. demokratija
E. demokratija
Aktualijos
Aktualijos
Statinių projektiniai pasiūlymai
Statinių projektiniai pasiūlymai

Krašto istorija

Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį.

Per patį jos vidurį iš šiaurės į pietus vingiuoja Nevėžis - didžiausia Vidurio Lietuvos upė. Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upę, kurioje nėra vėžių. Pasak kalbininkų. Nevėžio pavadinimas sietinas su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia "ūžti", "ošti", "šaukti". Prie šio žodžio pridėjus neiginį "ne" ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia. Per Kėdainių kraštą Nevėžis vingiuoja 50 km. Jį, kaip ir didesnę Vidurio Lietuvos dalį, upė dalija į kairę ir dešinę pusę. Seniau skirtingos Nevėžio pusės priklausė dviem pagrindinėms Lietuvos sritims: dešinioji - Žemaitijai, o kairioji - Aukštaitijai, anuomet dažniau vadinamai Lietuva. Nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki jos padalijimo XVIII a. pabaigoje abi sritys išlaikė savo etninius ypatumus, administracines ribas ir net politines privilegijas. Todėl nenuostabu, kad anuomet dažnai minima "Lietuva už Nevėžio" pabrėžė abiejų sričių skirtingumą ir jas ribojančio Nevėžio ypatumą.

Kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai, nežinoma, nes iki šiol jo apylinkėse nėra tyrinėtos akmens amžiaus stovyklavietės ir gyvenvietės. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai. Visi jie - iš vėlyvojo akmens amžiaus, arba neolito, kuris Lietuvoje truko nuo V iki II tūkstantmečio pr. Kr. Apie Kėdainių krašto gyvenimą l tūkstantmetyje po Kr. žinoma iš tyrinėtų kapinynų.

Mūsų eros pradžioje Vidurio Lietuvoje prie Nevėžio, Dubysos ir Neries santakų su Nemunu išsiskyrė savita plokštinių kapinynų grupė, kuri siejama su aukštaičių gentiniu junginiu, geriau žinomu nuo V a. po Kr., o XIII-XIV a. jau minimu rašytiniuose šaltiniuose. Kėdainių apylinkėse tyrinėtų Plinkaigalio, Šulaičių, Ruseinių, Graužiu, Pernaravos, Labūnavos kapinynų medžiaga byloja, kad Kėdainių krašte gyvenę aukštaičiai nuo savo artimiausių kaimynų žemaičių, gyvenusių į vakarus nuo dabartinių Kėdainių apylinkių, ir labiau į rytus nutolusių lietuvių išsiskyrė tiek materialine bei dvasine kultūra, tiek ir laidosena. Aukštaičių būta gana aukštų, apie 174-176 cm ūgio, masyvaus, tačiau harmoningo kūno sudėjimo žmonių. Jie mūsų eros pradžioje mirusiuosius laidojo nedegintus. Nuo V a. po Kr. tarp aukštaičių pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Manoma, kad šis paprotys į Vidurio Lietuvą atkeliavo iš pietvakarių - Nadruvos. Nadruvos ir Vidurio Lietuvos gyventojus siejo daugiau panašumų: antai ir vieni, ir kiti retai dėdavo ginklus į kapus, vyrai ir moterys drabužiams susegti daugiausia naudodavo seges ir kt. Nuo VII a. po Kr. aukštaičiai kartu su mirusiaisiais ar atskirose duobėse pradėjo laidoti žirgus.

Manoma, kad nuo l tūkstantmečio po Kr. pagrindinis visuomeninis vienetas buvo nedidelės kaimų bendruomenės, kuriose gyveno nuo 3-4 iki 8-10 šeimų, iš viso 40-60 asmenų. Tuo metu bendruomenės kaimą sudarė kelios sodybos ir jas supę dirbamieji laukai bei pievos. Turtėjant sodyboms ir gausėjant gyventojų, daugėjo vaidų, pasibaigdavusių plėšikavimais. Todėl bendruomenės privalėjo palaikyti glaudesnius tarpusavio ryšius, konsoliduoti pačias gentis ar jų sąjungas, kurias savo ruožtu vienijo bendra kalba, papročiai ir tikėjimas. Formuojantis teritorinėms bendruomenėms l tūkstantmečio po Kr. viduryje susidarė aukštaičių, žemaičių, lietuvių, kuršių, skalvių, žiemgalių, sėlių, jotvingių (sūduvių) genčių sąjungos. Kiekvienoje tokioje genčių apgyventoje srityje atsirado savi centrai, kurie ilgainiui su apylinkėse buvusiais kaimais virto XIII-XIV a. rašytiniuose šaltiniuose minimais valsčiais ir žemėmis.

Kai kurias Kėdainių apylinkių žemes ir vietoves XIV a. viduryje paminėjo Livonijos ordino kronikininkas H.Vartbergė. Aprašydamas plėšikiškus žygius į Nevėžio vidurupį, 1362 m. H.Vartbergė paminėjo kautynes ties Šėta. Nuo 1364 m. jo parašytoje Livonijos kronikoje dažnai minima Labūnava. 1371 m. kalavijuočių būrys nuniokojo Kujėnus, Šlapaberžę, Kalnaberžę, Apytalaukį, Aristavą. 1372 m. kalavijuočiai nusiaubė Dotnuvos, Beržų, Ramėnų, Šlapaberžės, Miegėnų, Babėnų, Kėdainių (jų pavadintos Gaidynės), Karūnavos, Labūnavos, Pėdžių, Kaplių, Normainių kaimus ir apylinkes. Taigi 1372 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti Kėdainiai. 

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios rinkos aikštė. Nustatyta, kad gyvenvietė buvo apie 4 ha dydžio ir, matyt, XIV a. pabaigoje neišsiskyrė iš vokiečių kronikose paminėtų aplinkinių kaimų. 

Kėdainiai XV-XX a. >>>