Poetas, vertėjas, kunigas.

Gimė 1805 03 19 m. Žostautuose, Kėdainių r. , mirė 1884 11 16 Ilūkstėje  Latvijoje.

Mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. Nuo 1833 m. kunigavo Vilkijoje, 1844–63 m. Ariogaloje. 1863 m. bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, už tai suimtas, kalintas Kauno kalėjime ir kariuomenės teismo nuteistas 8 m. katorgos ir tremties. Nuo 1863 m. gyveno tremtyje Sibire (prie Angaros, Baikalo), nuo 1874 m. – Spasske (Tambovo sritis). Į Lietuvą grįžo 1884 m. Eilėraščius rašė Lietuvoje ir tremtyje; daugelis neišliko, dalį paskelbė J. Tumas-Vaižgantas (žurnale „Tėvynės sargas 1899–1900“ ir savo „Raštų“ t. 11, 1929). Eilėraščiai aprašomojo pobūdžio, vyrauja gamtos, didaktiniai motyvai, reiškiamas tėvynės ilgesys, laisvės troškimas. Parašė autobiografinę tremtinio išgyvenimų apybraižą „Išginimas ir sugrįžimas“ (išspausdintas tęstiniame leidinyje „Mūsų senovė“, 1937–40).