Poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.
Gimė 1810 08 15 Bambaluose, Užvenčio valsčiuje, mirė 1881 07 29 Milvyduose, palaidotas Kuršėnuose.
Gyvendamas Nociūnuose (1851 11 31 – 1853 08 14) baigė versti Senojo ir Naujojo testamento istoriją. Iš Nociūnų persikėlė į Zabieliškio dvarą Kėdainių rajone.
1831 m. baigė Kolainių gimnaziją. 1841 m. išlaikė namų mokytojo egzaminus, 1847 m. įgijo miesto mokytojo diplomą. Mokė vaikus Oginskių, J. Paulavičiaus, A. Rönne’s, I. Zabielos, M. Zubovo (V. Zubovo mokytojas) dvaruose. 1854–62 m. mokytojavo Rietavo parapinėje ir agronomijos mokyklose, 1862–64 m. ir 1866 m. Joniškėlio parapinėje mokykloje (G. Petkevičaitės-Bitės namų mokytojas), 1869–70 m. slaptoje lietuvių mokykloje Luoboje (Skuodo valsčius). 1864–66 m. dirbo Lietuviškų knygų transkribavimo rusiškomis raidėmis komisijoje Kaune. 1871–74 m. gyveno Šiauliuose, nuo 1879 m. – Milvydų dvare. Šiauliuose užmezgė ryšius su Rusijos geografų draugija Sankt Peterburge, siuntė jai savo tautosakos rinkinius, žodynus. Dalyvavo botanikų suvažiavimuose Varšuvoje, pasaulinėje parodoje Vienoje (siunčiami L. Ivinskio eksponatai dingo), žemės ūkio parodose Rietave, Šiauliuose (eksponavo herbariumus, grybų piešinių albumus su aprašais, botanikos sodo projektą).
1845 m. parengė ir 1846 m. išleido vieną pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių – kalendorių „Metų skaitlius ūkiniškas“ (1847 m. pavadinimu „Kalendorius, arba Metų skaitlius ūkiškas“, nuo 1851 m. „Kalendorius, arba Metskaitlius ūkiškas“). Jie ėjo pamečiui (iš viso 22, tiražas kartais siekdavo 8000 egzempliorių) iki 1864 m. (1853–54 m. cenzūros uždrausti). Juos rengė iki mirties, bet 1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis išspausdino vos vieną (1878 m. Sankt Peterburge). Kalendoriuose skelbė žemės ūkio, veterinarijos, liaudies medicinos, astronomijos, istorijos, gamtos mokslų žinias, patarimus valstiečiams. Nuo 1851 m. literatūriniame skyriuje publikavo didaktinę prozą, tautosaką, paskelbė A. Baranausko „Anykščių šilelį“, S. Valiūno, A. Strazdo, D. Poškos, J. A. Pabrėžos eilėraščių, K. O. Praniauskaitės eiliuotų literatūros vertimų, savo originalios kūrybos ir vertimų. Kalendoriai turėjo įtakos plėtojant raštiją ir grožinę literatūrą, ugdant tautinę savimonę.
1856 m.parengė projektą laikraščiui „Aitvaras“ leisti, bet negavo leidimo jo spausdinti. Parašė apsakymą „Apginėjimas“ (1858), eiliuotą pasaką „Voras, kuris žmogų apskundė“ (1861), pasakėčias „Vilkas ir avinas“, „Skruzdis ir Juodvarnis“ (abi 1878), eilėraščių (kai kurių autorystė abejotina), vaizdelių apie girtuoklius. Parengė savo ir kitų autorių apsakymų rinktinę „Pasakos“ (rankraštis neišliko).
Iš lenkų kalbos išvertė D. Defoe „Robinzono Kruzo“ perdirbinį (1846, neišleistas), C. Schmido didaktinę apysaką „Genovaitė“ (1858), ištraukų iš J. Miltono poemos „Prarastasis rojus“ (vertimas neišspausdintas) ir E. Youngo poemų „Paskutinis teismas“ (pavadinimu „Sūdna diena“ išspausdinta 1897 m.Jungtinėse Amerikos Valstijose), „Nakties mintys“ (išspausdinta 1898 m.Jungtinėse Amerikos Valstijose).
Sudarė kelis žodynus (lietuvių–lenkų, rusų–lietuvių, rusų–lietuvių–lotynų–lenkų; nebaigti jų rankraščiai saugomi Lenkų mokslo akademijoje ir Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje ir Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge), rašė lietuvių kalbos gramatiką. Surinko liaudies pasakų, dainų, patarlių, priežodžių ir mįslių; rinktinę „Priežodžiai ir mįslės“ (nuo 1870 m. rankraštis Rusijos geografų draugijos archyve Sankt Peterburge) sudaro 2486 vienetai. Parašė patarimų knygelių, jose vyrauja dorovės, etiketo pamokymai („Apie padorų ėjimą“, 1860), gyvulių globos ir priežiūros („Arkliai žemaičių“; „Pasauga kiekvieno gyvo sutvėrimo“, cenzūros uždrausta; abi 1862), medicinos („Būdas gydymo ligų žmonių ir gyvulių“, išliko nuorašas, „Medicina kaimo žmonėms“) temos.
Vienas pirmųjų kūrė botanikos terminus, aprašė Lietuvos augalus („Prigumtumenė“, parašyta apie 1870 m., pateikta apie 2500 pavadinimų lietuvių, lotynų, lenkų kalbomis; rankraštis yra Lenkų mokslų akademijoje ir Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje), mineralus (uolienas, akmenis), išbraižė pirmą lietuvišką žemėlapį Telšių pavietas (dingęs J. Zavadskio spaustuvėje).
