Žydų publicistas, kritikas, rašytojas Haskalos (švietėjiško) judėjimo veikėjas.

Gimė 1843 11 03 Kėdainiuose, mirė 1910 m. Odesoje.

Nuo 1855 m. mokėsi Kėdainių ir Ukmergės ješivose. 1865 m. Ukmergėje atidarė savo ješivą. Bet vietiniai pavyduoliai apkaltino Lilienbliumą laisvamaniškumu, ypač už tai, kad vadovavo jaunimo bibliotekai. Dėl vis stiprėjančios konfrontacijos 1869 m. Lilienbliumas išvyko į Odesą.

1871 m. tapo jidiš kalba leidžiamo laikraščio „Kol mavaser“ redaktoriumi. Straipsnių serijoje „Žydų gyvenimo klausimai“ kritikavo vaikus žalojantį auklėjimą, negebėjimą prisitaikyti modernėjančiame pasaulyje, žydų moterų užguitumą. Lilienbliumas kovojo už žydų lygias teises su kitais gyventojais, kad jos žydų terpėje gali užtikrinti progresą. Didelį poveikį žydų bendruomenei turėjo jo 1876 m. su menine įtaiga ir nuoširdumu parašyta knyga – išpažintis „Chatt‘ot ne‘urim“ („Jaunystės nuodėmės“). Bet 1880 m. Rusijos imperijos pietuose nuvilniję pogromai jį įtikino, kad europietiškas antisemitizmas kyla iš to, kad į juos žiūrima kaip į svetimą elementą, lygios teisės ar asimiliacija ne viską gali nulemti. Dideles viltis dėjo į inteligentiją. Lilenbliumas tapo Choveve Cion vadovu visoje Rusijoje. Buvo praktinio sionizmo šalininkas.

1881 m. kartu su H. Šapira ir Leon Pinsker Odesoje įsteigė Hibbat Cion skyrių. Jis pasidarė aktyvus agitatorius, kritikavo palestinofilus ‒ mistikus, autonomizmo idėjos šalininkus. Būdamas karštas palestinofilas, siekė patraukti kuo daugiau žydiškos bendruomenės, todėl rašė ir jidiš bei rusų kalbomis. 1881 m. parašė rusų kalba knygą „Žydų klausimas ir Palestina“, 1884 m. „ Apie žydų tautos grįžimą į senųjų tėvų Šventąją žemę“, 1889 m. ‒ „Palestinofilija, sionizmas ir jo priešininkai“ ir kt. Lilienbliumas į literatūrą žiūrėjo kaip į įtikinėjimo priemonę ir turėjo didžiulę įtaką Rusijos žydų bendruomenėms.