Rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas.
Gimė 1899 03 03 Titoniuose, Pakruojo r., mirė 1981 07 22 Kėdainiuose. Palaidotas Vilniuje.
1927 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. 1926–46 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje.
Kėdainiuose ilgai gyveno, čia parašė visas knygas.
Ankstyvojoje kūryboje (apsakymų rinkiniai „Vidurnakčių baladė“,1928, drama „Užgrobtoj žemėj“,1931, autobiografinis romanas „Našlės vaikas“, 1932) deklaratyviai reiškiamos patriotinės idėjos, stilius patetiškas, sentimentalus. Romane „Pirmieji metai“ (1936, pataisyti leidimai 1958,1965) panaudoti rašytojo pedagoginio darbo pradžios įspūdžiai, kuriami empiriniai miesčioniškos provincijos buities, vienspalviai karjeristų, prisitaikėlių paveikslai, būdinga žaisminga ironija. Reikšmingiausiame romane „Kaimynai“ (1939, pataisyti leidimai 1956,1977, televizijos filmas 1979, režisierius V. Bačiulis) atskleidžiama autentiškas tarpukario Lietuvos kaimo vaizdas, poetizuojamas kaimiečio dvasinis pasaulis. Romano struktūra paremta dviejų skirtingų gyvenimo sampratų – tradicinės ir naujų laikų – konfliktu. Neginčijama vertybė – ištikimybė tėvų ir protėvių palikimui. Pakylėtai lyriškai vaizduojama ūkininko buitis, bernelio ir mergelės meilė, žemės darbai kaip natūrali amžinojo gamtos ritmo dalis, religinės šventės ir apeigos.
Pastangos prisitaikyti, privalomų ideologinių klišių laikymasis ypač pakenkė sovietinio laikotarpio kūrybai. Romanų trilogijoje „Jaunystė“ (1959,1974), „Netekėk, saulele!“ (1963,1974), „Čia mūsų namai“ (1969, 1974, už visą trilogiją LSSR valstybinė premija 1969) J. Paukštelis siekė aprėpti plačią Lietuvos istorijos panoramą (prieškaris, karas, pokaris), ieškojo kaime klasių kovos apraiškų, nagrinėjo socialinę problematiką. J. Paukštelis iš prigimties pasakotojas memuaristas, kuriam sunkiai sekėsi konstruoti konceptualias struktūras. Apsakymuose (rinkinys „Apyniai kvepėjo“, 1971) lyriniu stiliumi pavaizduota kaimo buitis, liaudies žmonių artumas gamtai, jų emocinės reakcijos, dvasinis pasaulis. Ryškesnė negu romanuose autobiografinė medžiaga, pasakotojo emocingumas, lyrinė prisiminimų intonacija ir fragmentiška kompozicija. Memuarinė knyga „Dažnai atsimenu juos“ (1979) – viso gyvenimo atsiminimai nuo pradžios mokyklos iki paskutinio gyvenimo dešimtmečio; kultūros žmonių, dažniausiai rašytojų, portretai – ne epiniai, bet ryškūs, lipdomi iš subjektyvaus impresinio pobūdžio detalių. Pokario metais parašė apybraižą „Kelionė po Užkaukazę“ (1948,1973), dramas „Audra ateina“ (pastatyta 1948, išleista 1956), „Vaiduokliai“ (1953).
Išvertė A. Čechovo, N. Leskovo, K. Sedycho, I. Olbrachto kūrinių. Romanas „Kaimynai“ išverstas į kazachų, rusų, trilogija – į rusų, „Vaiduokliai“ – į lenkų kalbą.
Valstybinė premija.
Kėdainiuose jo vardu yra pavadinta vidurinė mokykla, čia įkurtas muziejus.
Kėdainiuose, Vydūno gatvėje, name, kuriame jis su šeima gyveno, veikė memorialinis muziejus, dabar uždarytas.
