Kazys Ulvydas
Nuotr. iš MELC archyvo
Kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.
Gimė 1910 08 15 Bagotėlėje, Kėdainių r., mirė Vilniuje 1996 03 17.
1920–1923 m. mokėsi Apylaukės ir Kėdainių pradžios mokyklose. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje.
Kėdainių krašto garbės pilietis
1930–37 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete (lietuvių kalbą ir literatūrą, klasikinę filologiją), 1940 m. baigė Vilniaus universitetą. Studijuodamas dirbo mokytoju įvairiose gimnazijose. 1942–49 m. dėstė Kauno universitete (1946–48 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas; 1949 – dekanas), 1949–56 – Vilniaus universitete (1951–52 Lietuvių kalbos katedros vedėjas). Nuo 1951 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (iki 1952 m. Lietuvių kalbos institutas); 1953–55 m. direktoriaus pavaduotojas, 1955–60 ir 1976–87 m. Žodynų, 1960–76 m. Dabartinės lietuvių kalbos skyriaus vadovas. Vadovavo akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (3 t. 1965–76; LSSR valstybinė premija 1977, su kitais) rengimui; parašė jos įvadą, skyrių apie prieveiksmius, redagavo visą tekstą. Akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ t. 3–5 (1956–59; LSSR valstybinė premija 1965, su kitais) ir t. 11–16 (1978–95) vyriausiasis redaktorius. Su kitais rengė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (1954, 2004). Paskelbė studiją „Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose“ (1995). Parašė kalbos kultūros, dabartinės lietuvių kalbos istorijos, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijos straipsnių. Parengė Ksenofonto „Anabasio“ pirmąją knygą su įvadu ir žodynu (1934), 1961–91 m. redagavo leidinį „Kalbos kultūra“. 1957–84 m. vedė Lietuvos radijo laidas „Mūsų kalba“. Po mirties išleista knyga „Lietuvių kalbos prieveiksmiai“ (2000).
Gedimino ordino Komandoro kryžius (1996), Lietuvos mokslo premija 1996 (abu po mirties).