Pedagogas, spaudos darbuotojas, publicistas, kalbininkas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas.

Gimė 1888 05 08 Vareikiuose Ukmergės r., mirė 1966 07 22 Pravieniškėse, palaidotas Rumšiškėse Kaišiadorių r.

1928‒1947 m. Kėdainių miesto 1-osios pradžios mokyklos mokytojas. Kėdainiuose redagavo žurnalus „Žvaigždutė“ ir „Kregždutė“. Monografijos „Kėdainiai savo vietovaizdžiuose 1940 metais“ autorius (rankraštis)
1914 m. baigė Veiverių mokytojų seminarijos kursus.
1915–1917 m. dirbo mokytoju Bubelių pradinėje mokykloje, 1917–1920 m. – Seinų gimnazijoje (1919 m. dėl lenkų okupacijos uždaryta, S. Tijūnaičio iniciatyva atkurta Lazdijuose).
1917 m. Seinų atstovas Lietuvių konferencijoje. 1918 m. Seinų apskrities pirmasis viršininkas, vėliau Seinų apskrities valdybos pirmininkas. 1919 m. dėl lietuvių veiklos lenkų valdžios kalintas.
Steigiamojo Seimo (1920–1922) ir I Seimo (1922–1923) bei II Seimo (1925–1926) narys (priklausė Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai).
1923–1947 m. dirbo mokytoju lietuviškose, 1948–1953 m. – rusų pradinėse mokyklose.
Nuo 1908 rašė į lietuvių spaudą.
1908–1915 m. dirbo savaitraščio „Šaltinis“, žurnalo „Vadovas“ redakcijose Seinuose. 1920–1923 m. Kaune redagavo savaitraštį „Tėvynės sargas“ ir jo priedą „Angelas sargas“, 1921–1923 m. – žurnalą „Lietuvos mokykla“ (buvo vyriausiasis redaktorius), 1923–1933 m. – vaikų žurnalą „Žvaigždutė“ (jame 1928–1931 m. spausdino atsiminimus „Kaip aš į žmones išėjau“). 1934–1940 m. Kėdainiuose savo lėšomis leido ir redagavo vaikų žurnalą „Kregždutė“.
Bendradarbiavo Lietuvos, Austrijos ir Čekoslovakijos esperantininkų spaudoje, susirašinėjo su esperanto kūrėju L. L. Zamenhofu, 1922 m. dalyvavo Tarptautiniame katalikų esperantininkų kongrese Graze.

Parašė knygas „Lietuvos atgimimas“, „Senovės istorija“ (abi 1911), vadovėlius „Tarptautinė kalba Esperanto“ (1912), „Vidurinių amžių istorija“ (6 knygos 1912–1914), monografiją „Kėdainiai savo vietovardžiuose“ (rankraštis). Parengė tautosakos rinkinius „Mūsų pasakos“, „Mįslės“ (abu 1958).